Remiantis nauja senovinių tekstų ir genetinių duomenų analize, šios epidemijos poveikis buvo daug didesnis, nei teigiama kai kuriuose šiuolaikiniuose tyrimuose.
Kai kurie mokslininkai mano, kad ši „pirmoji pandemija“ galėjo pražudyti iki pusės to meto Viduržemio jūros regiono gyventojų – ir padėti sugriauti Romos imperiją.
Bet kiti istorikai teigia, kad padariniai buvo kur kas mažesni – ir sako, kad protrūkis galėjo neturėti didesnio poveikio nei šiuolaikinėje visuomenėje turi gripas.
Ir visa tai galiausiai atveda prie šio naujausio tyrimo. Kembridžo universiteto istorikas Peteris Sarrisas teigia, kad istorikai ir archeologai turi bendradarbiauti su genetikais bei aplinkosaugos mokslininkais, kad visiškai suprastų senovinių ligų protrūkių – o šiuo konkrečiu atveju buboninio maro – mastą.
„Kai kurie istorikai vis dar labai priešiškai nusiteikę išorinius veiksnius – tokius, kaip ligas – vertinti kaip turinčius didelę įtaką žmonių visuomenės raidai, o „maro skepticizmas“ pastaraisiais metais sulaukė daug dėmesio“, – sako P.Sarrisas.
Mokslininkas atkreipia dėmesį į daugybę požymių, rodančių pražūtingą Justiniano maro poveikį, įskaitant 542-545 m. priimtų krizinių teisės aktų virtinę, kai sumažėjo gyventojų skaičius – o po to, kai pandemija galutinai įsisiautėjo, sumažėjusią įstatymų leidybą.
Pavyzdžiui, 542 m. priimtas įstatymas, skirtas imperijos ekonomikos bankų sektoriui paremti, buvo aprašytas kaip imperatoriaus Justiniano parašytas „mirties apsuptyje“. Kitais to meto įstatymais buvo siekiama išvengti darbininkų išnaudojimo – kai, regis, labai trūko darbo jėgos.
Be to, buvo išleista nemažai lengvasvorių auksinių monetų, kurios pirmą kartą per kelis šimtmečius sumažino auksinės valiutos vertę – tuo metu tai turėjo būti vertinama kaip nepaprastosios padėties bankininkystės įstatymas. Maždaug tuo pačiu metu buvo sumažintas ir Konstantinopolyje cirkuliavusių varinių monetų svoris.
P.Sarrisas teigia, kad šie ženklai yra reikšmingesni nei kitų istorikų minimi pavyzdžiai. Kai kuriuose tyrimuose palyginti retas maro paminėjimas senovės literatūroje laikomas įrodymu, kad jo padariniai nebuvo taip plačiai paplitę ar žalingi visuomenei.
„Būdamas tiesioginiu maro liudininku, istorikas Prokopijus buvo priverstas atidėti didžiulės karinės kampanijos dokumentavimą ir parašyti sukrečiantį pasakojimą apie maro atvykimą į Konstantinopolį, kuris paliko gilų įspūdį vėlesnėms Bizantijos skaitytojų kartoms, – teigia mokslininkas. – Tai pasako kur kas daugiau nei tai, kiek žodžių, susijusių su maru, jis parašė. Skirtingi autoriai, rašydami skirtingų tipų tekstus, susitelkė ties skirtingomis temomis, todėl jų kūrinius reikia skaityti atitinkamai“.
P.Sarrisas taip pat pabrėžia, kad vis daugiau DNR tyrimų rodo, kaip toli tuo metu buvo išplitęs buboninis maras – pagal 2018 m. atliktą genetinę kapavietės analizę, vienu iš tyrime paminėtų atvejų liga pasiekė Ediks Hilo apylinkes (garsi anglosaksų kapavietė Anglijoje, Kembridžo grafystėje).
Istorikas sako, kad tokia DNR analizė yra daug patikimesnis būdas nustatyti, kur išplito maras, palyginus su senovinių tekstų vartymu. Be to, ji gali atskleisti naujus ligos plitimo po Europą kelius.
Šiuo konkrečiu atveju liga į Angliją galėjo atkeliauti per Baltijos ir Skandinavijos šalis, į kurias ji pateko anksčiau nei į Viduržemio jūros regioną. Tai istorikams leidžia iš naujo suprasti, kaip vystėsi ši „pirmoji pandemija“.
„Turime daug ko pasimokyti iš to, kaip mūsų protėviai reagavo į epidemines ligas ir kaip pandemijos paveikė socialines struktūras, turto pasiskirstymą ir mąstymo būdus, – sako P.Sarrisas. – Vis daugiau genetinių įrodymų nulems kryptis, kurių mes dar negalime numatyti, o istorikai turi sugebėti reaguoti pozityviai ir išradingai, o ne gindamiesi gūžčioti pečiais“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Past & Present“.
Parengta pagal „Science Alert“.
