Vienas iš projekto „Lietuviška kelionė balionu – aplink Žemės planetą“ tikslų – apskrieti lengvasvoriu balionu visą pasaulį – buvo pasiektas antrosios misijos metu, kai nepilotuojamas balionas, pakilęs šių metų kovo 10 d., nuskriejo beveik 100 000 kilometrų ir apskrido aplink planetą daugiau nei tris kartus. Tačiau pagrindinis tikslas – sukurti nebrangią skrydžių platformą studentams ir moksleiviams, siekiant paskatinti jaunosios kartos atstovus domėtis fiziniais ir gamtos mokslais, telekomunikacija, informacinėmis technologijomis – ir be abejo, pritaikyti šias žinias praktikoje.
„Tai jau trečiasis ir daug žadantis mūsų projekto skrydis, kurio metu testuojame savadarbę ir gana nebrangią elektroniką, parinktą taip, kad tokius skrydžius nesunkiai galėtų pakartoti kiekvienas mokytojas ar entuziastas, susidomėjęs šia veikla. Šiuo metu sumažinome vieno skrydžio sąnaudas tiek, kad kitos misijos kaina greičiausiai neviršys 30 eurų“, – sako vienas projekto iniciatorių, VU radijo klubo prezidentas dr. Simonas Kareiva.
Šio tipo nepilotuojami oro balionai yra konstruojami taip, kad kuo ilgiau išbūtų atmosferoje, ir patekę į aukštutines oro sroves, dideliu – apie 150 km/h – greičiu skrietų aplink Žemės planetą. Tokiu greičiu apskristi aplink Žemę galima per 2–3 savaites. Apie savo koordinates baliono švyturys dienos metu praneša trumposiomis 14 Mhz dažnio radijo bangomis. Šį radijo bangų ruožą visame pasaulyje stebi radijo mėgėjai ir gautą informaciją apie signalus skelbia centralizuotoje silpnų radijo signalų duomenų bazėje.
„Pirmąjį balioną sukūrėme įkvėpti eksperimentų, kuriuos mūsų klubo jaunieji radijo mėgėjai atliko jaunimo stovykloje Pietų Afrikos Respublikoje 2018 m. Iš ten parsivežėme mintį – o ką, jeigu balionas galėtų išsilaikyti nesprogęs nuo slėgio ir plūduriuotų atmosferoje tarsi žvejo plūdė ežere? Pasirodo, tai nebuvo naujiena ir visi ėmėmės rinkti informaciją apie tai, kaip tokį daiktą sukonstruoti. Atėjus karantinui, projektas dar sparčiau įsibėgėjo. Kadangi kelionės tapo tabu, toks keliaujantis balionas buvo savotiška kompensacija už tai, jog tenka izoliuotis namie“, – pasakoja S. Kareiva.
Klubo prezidentas įsitikinęs, jog tokios iš pažiūros gana neįprastos laisvalaikio veiklos naudingos tuo, kad skatina būti ne technologijų vartotoju, o pačiam tas technologijas kurti.
„Šių dienų darbo rinka Lietuvoje, ypač informacinių technologijų ar telekomunikacijų srityje, yra gana smarkiai užkaitusi dėl darbo jėgos trūkumo. Ši skrydžių platforma gali įkvėpti ne tik moksleivius ar studentus pasirinkti tam tikrą profesinę kryptį, bet ir kitų profesijų atstovus persikvalifikuoti ir imti dirbti aviacijos, telekomunikacijos ir IT srityse arba tuo užsiimti laisvalaikiu, pramogaujant ar net lenktyniaujant, pavyzdžiui, kieno konstrukcija nuskries tolimesnį atstumą. Skraidyti skraidykle (dronu) – be abejo, smagu, bet ši balionų skraidinimo veikla yra originali ir visapusiškai įtraukianti“, – sako mokslininkas.
VU radijo klubas pradėjo savo veiklą 2011 m., o 2014 m. buvo vienas iš pagrindinių vieno pirmųjų lietuviškų palydovų „LituanicaSAT-1“ projekto partnerių. Vėliau, 2018 m. vasarį, klubas organizavo teletiltą su tarptautine kosmine stotimi, kurio metu moksleiviai iš J. Basanavičiaus gimazijos ir progimnazijos galėjo užduoti klausimus orbitoje esančiam astronautui Joe Acabai. Dėl šios veiklos projekto grupė buvo apdovanota prezidentės Dalios Grybauskaitės prizu už išradingą būdą Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui paminėti. Klube yra 18 narių, tarp kurių – buvęs VU rektorius prof. Artūras Žukauskas.
