Remiantis kai kuriais duomenimis, Pietų Afrikoje esanti Kylančios žvaigždės urvų sistema yra galimas žmonijos lūžio taškas, žymintis momentą, kai hominidai pirmą kartą paslėpė savo mirusiuosius nuo gamtos stichijų.
Įrodymai, kad šioje vietoje buvo sąmoningai laidojama, kol kas geriausiu atveju yra netiesioginiai. Tačiau naujai aptiktos kelios kaukolės dalys, rastos sunkiau pasiekiame plyšyje, gali įtikinti dar keletą antropologų rimtai įvertinti tokią galimybę.
Fragmentai priklauso jaunam Homo naledi – išnykusios žmonių rūšies, apie kurią žinome labai mažai – idividui. Apie šiuos protožmones žinome labai nepaisant to, kad prieš kiek mažiau nei 10 metų atradus šią rūšį, buvo aptiktas gana didelis palaikų masyvas.
Nuo to laiko iš Kylančios žvaigždės urvo nuosėdoų buvo išsijota beveik 2 000 kaulų gabalėlių, kuriuos paliko mažiausiai dvi dešimtys ankstyvųjų žmonių.
Iš viso to galima nustatyti keletą faktų. Pirma, radiniai atstovauja rūšį, kuriai būdingos archajiškai mažos smegenys ir tvirtas australopitekiškas sudėjimas, sumišęs su įvairiomis šiuolaikinio žmogaus savybėmis. Kitas momentas – visi jie išmirė prieš 236-335 tūkst. metų.
Yra dar viena užuomina, susijusi su jų gyvenimo būdu. Į vietovę, kurioje buvo rasti palaikų fragmentai, vadinamą Dinaledžio kambariu, patekti nelengva – todėl egzistuoja galimybė, kad kūnus ten kažkokiu būdu padėjo patys senovinės bendruomenės nariai.
Šis teiginys, 2016 m. pareikštas Amerikos fizinių antropologų asociacijos susitikime, padalino ekspertus į dvi stovyklas. Net atradimui vadovavęs paleoantropologas Lee Bergeris iš Witwatersrando universiteto Johanesburge (PAR) nebuvo linkęs daryti skubotų išvadų.
„Dar per anksti pasakyti, kaip tiksliai H.naledi kūnai pateko į olą“, – tąkart „Science News“ sakė Bergeris.
Dabar L.Bergeris ir jo komanda paskelbė naują tyrimą – šį kartą apie gana ypatingus H.naledi palaikus, kurie pavadinti Leti, (tariama „let-i“, pagal tsvanų kalbos žodį, reiškiantį „prarastasis“).
Neturėdami aiškaus supratimo, kaip greitai vystėsi šie senoviniai žmonės, tyrėjai galėjo tik nuspėti Leti amžių. Lyginant rastojo individo dantis su panašiomis fosilijomis, Leti buvo priskirtas „ankstyvosios vaikystės“ kategorijai. Vis dėlto jo smegenys, kurių tūris, apytikriais skaičiavimais, buvo maždaug 480-610 kubinių centimetrų tūrio, turėjo būti beveik visiškai suaugusios. Palyginimui, mūsų laikų suaugusių žmonių smegenys paprastai viršija 1000 kubinių centimetrų tūrį.
„Leti smegenų dydis labai panašus į iki šiol rastų suaugusių šios rūšies atstovų smegenų dydį“, – sako tyrimo bendraautorė ir Witwatersrando universiteto augimo ir vystymosi specialistė antropologė Debra Bolter.
Neįprasta Leti poilsio vieta ir toliau žadina smalsumą, kaip šie palaikai išvis atsidūrė urvuose.
Kaip ir anksčiau rasti šios rūšies suaugusio vyro palaikai, vaikas Leti buvo rastas gana ankštame praėjime, maždaug 12 metrų gylyje esančioje natūralioje „lentynoje“, kuri buvo vos 15 centimetrų skersmens ir 80 centimetrų gylio.
Nesant aiškių plėšrūnų ar vandens poveikio požymių, sunku įsivaizduoti, kaip kaulai ten pateko. Kol kas rasta tik kaukolė, todėl dar sunkiau daryti tvirtas išvadas.
Urvų sistemos gilumoje rasta ir kitų gyvūnų liekanų, tarp jų ir pavianų dantų – todėl nieko nuostabaus, kad čia galima rasti ir kelių prikydusių žmonių pėdsakų.
Tačiau faktas, kad nė vienas pavianų kaulas nėra tame pačiame sluoksnyje, kaip žmonių kaulai – kartu su palyginus dideliu H.naledi kūnų skaičiumi ir konkrečiomis jų buvimo vietomis – tik didina paslaptį.
„Vienintelės vaiko kaukolės radimas tokioje nuošalioje urvų sistemos vietoje didina paslaptį, kaip daugybė palaikų atsirado šiose atokiose, tamsiuose Kylančios žvaigždės urvų erdvėse, – sako L.Bergeris. – Tai tik dar viena iš daugelio mįslių, supančių šį žavų išnykusį šiuolaikinį žmogaus giminaitį“.
Žinome, kad tam tikru metu praeityje žmonės ėmė praktikuoti laidojimą.
Neseniai Pietų Kenijos urve aptikus 78 000 metų senumo trejų metų vaiką, kurio kūnas, jau galima drąsiai teigti, buvo sąmoningai palaidotas, tapo aišku, kad ši praktika mūsų rūšies istorijoje siekia bent dešimtis, o gal net šimtus tūkstančių metų.
Taip pat vis labiau pripažįstama, kad ir mūsų giminaičiai neandertaliečiai turėjo savo laidojimo papročius – o tai dar labiau patvirtina nuomonę, kad mūsų pačių kultūrinis paveldas nepasižymi mirusiųjų laidojimo monopoliu.
Tačiau nustatyti tikslias pirmųjų laidojimų priežastis ir būdus vien iš iškastinių fosilijų gali būti daug sunkiau.
Panašiai kaip 430 000 metų senumo palaikų sankaupos Ispanijos Sima de los Huesos vietovėje, kurias, kai kurių manymu, paliko su denisoviečiais artimai susiję protėviai, Dinaledžio kambario kaulai gali tik paskatinti mus kelti klausimus apie tai, ką reiškia būti žmogumi, rašo „Science Alert“.
