Arabijos pusiasalis, kuriame šiandien įsikūrę Bahreinas, Kuveitas, Omanas, Kataras, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, nuo seno buvo pagrindinė kryžkelė tarp Afrikos, Europos ir Azijos. Naujausi archeologiniai, fosiliniai ir DNR radiniai rodo, kad analizuojant Artimuosius Rytus ir jų gyventojus, būtų galima daugiau sužinoti apie tai, kaip šiuolaikiniai žmonės pirmą kartą iš Afrikos pateko į likusį pasaulį.
Iki šiol arabų populiacijų genetika tyrinėta buvo gana mažai. Naujajame tyrime mokslininkai pirmą kartą atliko plataus masto Artimųjų Rytų gyventojų genetikos analizę – ištyrė 6 218 suaugusiųjų, atsitiktinai atrinktų iš Kataro sveikatos duomenų bazių, DNR ir palygino ją su kituose pasaulio regionuose šiuo metu gyvenančių žmonių DNR – bei senovės žmonių, kadaise gyvenusių Afrikoje, Europoje ir Azijoje, DNR.
„Šis tyrimas yra pirmasis didelio masto arabų gyventojų tyrimas, – sako vienas iš tyrimo autorių Dohoje (Kataras) esančios Sidros medicinos ir gyventojų genomikos laboratorijos vadovas Younesas Mokrabas.
Mokslininkai nustatė, kad Artimųjų Rytų grupių DNR įnešė didelį genetinį indėlį į Europos, Pietų Azijos ir net Pietų Amerikos bendruomenes – greičiausiai dėl to, kad per pastaruosius 1400 metų pasaulyje iškilo ir paplito islamas, o Artimųjų Rytų kilmės žmonės kryžminosi su šiomis populiacijomis.
„Arabiška kilmė yra esminis daugelio šiuolaikinių populiacijų protėvių komponentas, – teigia mokslininkas. – Tai reiškia, kad tai, kas bus atrasta šiame regione, turės tiesioginės įtakos ir kitoms populiacijoms“.
Naujieji atradimai taip pat rodo, kad Arabijos pusiasalio grupių protėviai atsiskyrė nuo ankstyvųjų afrikiečių maždaug prieš 90 000 metų. Tai maždaug tas pats laikas, kai europiečių ir Pietų Azijos gyventojų protėviai atsiskyrė nuo ankstyvųjų afrikiečių – ir tai patvirtina mintį, kad žmonės iš Afrikos į likusį pasaulį migravo per Arabiją, sako tyrėjai.
„Arabija yra ankstyvosios migracijos iš Afrikos kertinis akmuo, – sako Y.Mokrabas.
Vėliau, maždaug prieš 42 000 metų, Arabijos pusiasalio žmonių grupės matyt atsiskyrė nuo protėvių europiečių, o vėliau, maždaug prieš 32 000 metų – nuo Pietų Azijos gyventojų. „Anksčiau buvo manoma, kad arabų populiacijos kilo iš plačių Europos populiacijų, – teigia Kataro genetikas.
Šiuolaikiniams žmonėms palikus Afriką, jie susidūrė su kitomis, dabar jau išnykusiomis žmonių linijomis – tokiomis kaip neandertaliečiai ir denisoviečiai, kurių protėviai Afriką paliko gerokai anksčiau nei šiuolaikiniai žmonės, ir kurie gyveno praktiškai tik Europoje ir Azijoje – ir kartais kryžminosi su vietiniais. „Mūsų tyrime aptiktos arabų atsiskyrimo nuo kitų populiacijų laiko linijos paaiškina, kodėl neandertaliečių DNR arabų populiacijose aptinkama kur kas rečiau nei populiacijose, kurios vėliau susimaišė su senoviniais homininais“, – aiškina Y.Mokrabas.
Be to, palyginę šiuolaikinių žmonių genomus su senovės žmonių DNR, mokslininkai nustatė, kad unikali pusiasalio arabų grupė gali būti seniausia iš visų šiuolaikinių Artimųjų Rytų populiacijų. Šios grupės nariai gali būti artimiausi seniausių žinomų žemdirbių ir medžiotojų-rinkėjų, gyvenusių senovės Artimuosiuose Rytuose, giminaičiai, sako mokslininkai.
Mokslininkai pažymėjo, kad prieš 12 000-20 000 metų arabų protėvių grupės akivaizdžiai kelis kartus išsiskyrė. Tai sutampa su tuo, kad Arabija tapo sausesnė: vienos grupės persikėlė į derlingesnes vietoves, kur susiformavo naujakurių bendruomenės, o kitos ir toliau gyveno sausringame regione, kuris buvo palankesnis klajokliškam gyvenimo būdui, sako tyrėjai.
Naujajame tyrime nustatyta, kad kai kuriose pusiasalio arabų grupėse, kurių istorija siekia gilią senovę, yra didelis kraujomaišos lygis, kuris greičiausiai atsirado dėl gentinio šių kultūrų pobūdžio, trukdžiusio susituokti už genčių ribų. Kraujomaiša gali išryškinti retas mutacijas, galinčias padidinti ligų riziką, todėl šie nauji rezultatai gali padėti atskleisti tam tikrų genetinių sutrikimų priežastis ir paskatinti tikslesnės medicinos, kuri padėtų diagnozuoti ir gydyti ligas tyrime pristatytose bendruomenėse, teigia mokslininkai.
Mokslininkai savo išvadas išsamiai aprašė žurnale „Nature Communications“.
Parengta pagal „Live Science“.
