Krakmolo atliekose gausu vitaminų
Tikriausiai ne vienas savo namuose turime krakmolo, kviečių gemalų arba sėlenų. Juk verdant kisielių be krakmolo neišsiversime. Kviečių gemaluose gausu įvairiausių vitaminų, o sėlenas galima berti į jogurtą ar kefyrą. Jos dar vadinamos žarnyno šluota.
Turbūt nedaugelis žinome, kad šie produktai slepia savyje dar daug visokių dalykų. Išnagrinėti juos yra mokslininkų reikalas.
To ėmėsi biomedicinos mokslų daktarė Gabrielė Balčiūnaitė-Murzienė. Ji yra panevėžietė, prieš 12 metų baigusi Juozo Balčikonio gimnaziją. Po to studijavo farmaciją Lietuvos sveikatos mokslų universitete, karjerą pradėjo vaistinėse Panevėžyje ir Pasvalyje.
Tačiau merginą traukė mokslas, todėl įstojo į doktorantūrą ir grįžo į Kauną. G.Balčiūnaitė-Murzienė dabar dirba Sveikatos mokslų universiteto jaunesniąja mokslo darbuotoja.
Agliutininas užmuša vėžines ląsteles
Prieš pusantrų metų mokslininkė įsitraukė į projektą kartu su Panevėžio mechatronikos centro kolegomis. Jie pasiūlė prisidėti prie projekto, siekiant sukurti didesnės pridėtinės vertės produktą, panaudojant pramoninės gamybos atliekas.
Tokiu būdu būtų įgyvendinama ir žiedinės ekonomikos idėja panaudoti tai, kas jau nebereikalinga.
Projekto partneris Panevėžio bendrovė „Amilina“ suteikė mokslininkams krakmolo gamybos atliekų – kviečių gemalų ir sėlenų. Mokslinis eksperimentas vyko Sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Farmacinių technologijų instituto laboratorijoje.
Pasak mokslininkės, kviečių gemaluose gausu cheminių medžiagų: polifenolio junginių, takoferolio ar riebalų. Iš visos molekulių gausos eksperimento metu mokslininkė išskyrė vieną molekulę – kviečių gemalų agliutininą. Agliutininas yra kompleksinė molekulė, kurios sudėtyje randama baltymo ir angliavandenių.
Tam, kad būtų išgauta viena molekulė, reikėjo pašalinti visas kitas, kurios eksperimentui buvo nereikalingos.
„Gemalų žaliavą įsivaizduokite kaip dėželę, kurioje pilna įvairių dydžių, formų ir spalvų sagų. Per keletą eksperimento etapų iš įsivaizduojamos dėželės buvo atrinktos tik vienos rūšies ir formos sagos – kviečių gemalų agliutinino molekulės. Pats procesas tam tikra prasme panašus į sijojimą“, – pasakojo G.Balčiūnaitė-Murzienė.
Mokslininkė teigė, kad molekulė, specifiškai reaguodama su vėžinių ląstelių paviršiumi, sukelia šių ląstelių mirtį. Tačiau sveikų ląstelių nepaveikia ir jos išlieka gyvybingos.
Eksperimentui – triušio kraujas
Pačiame kviečių gemale agliutininas atlieka svarbią gynybinę funkciją. Tam, kad išaugtų į dirvą pasėtas kvietys, jo gemalas turi įveikti daugybę kliūčių. Pagrindinė kviečių agliutinino funkcija gemale – atpažinti augalui galinčias pakenkti bakterijas bei grybelius ir apginti besivystantį augalą.
Šiuo atveju mokslininkė su kolegomis „pasiskolino“ augale kaupiamų molekulių ir pamėgino patikrinti, kaip jos elgsis kitoje aplinkoje.
„Mums visai gerai sekėsi. Išskyrę agliutinino molekules, pirmiausia patikrinome, ar atskyrimo metu jos neprarado būdingo aktyvumo – prisijungti prie ląstelės paviršiaus. Tam buvo naudojama triušio raudonųjų kraujo kūnelių suspensija“, – kuo paprasčiau stengėsi aiškinti mokslininkė.
Eksperimento metu kraujo ląstelės buvo paveiktos išskirtų agliutinino mėginių ir buvo stebima, ar susidaro kraujo ląstelių krešulys.
Panaudotos vėžinės ląstelės
Pastebėjusi teigiamą reakciją su kraujo ląstelėmis, mokslininkė tęsė eksperimentą su vėžinėmis ląstelėmis.
Po to išbandė agliutinino aktyvumą su ląstelių linijomis.
„Kas yra ląstelių linijos? Ląstelių linijos yra izoliuotos tam tikros vienos rūšies ląstelės, naudojamos eksperimentams“, – aiškino G.Balčiūnaitė-Murzienė.
Pirmiausia laboratorijoje saugoma glioblastomos ląstelių linija buvo užauginta eksperimentinėse Petri lėkštelėse. Užaugintos ląstelės buvo paveiktos tiriamąja medžiaga – išgrynintu kviečių grūdų agliutininu. Ant kiekvienos ląstelės buvo užpilta skirtinga agliutinino koncentracija. Agliutininas jas veikė 48 valandas.
„Praėjus tam laikui, ląstelė nusidažė skirtingais dažais, o tai leido pamatyti, ar ląstelė išgyveno po eksperimento. Nedidelės agliutinino dozės užmuša vėžio ląsteles. Šis poveikis priklauso nuo naudotos agliutinino dozės. Kuo didesnis agliutinino kiekis, tuo daugiau ląstelių buvo paveiktos“, –neslėpė džiaugsmo pašnekovė.
Vaistai išgydytų vėžį
Po eksperimento piršosi išvada, kad pagaminus vaistus su agliutininu, galima būtų išgydyti galvos smegenų vėžį.
Tyrimas su triušio krauju praktiškai galėtų būti pritaikytas alergiškiems žmonėms, padėtų nustatyti, kokiems maisto produktams jie yra alergiški.
„Ar kviečių agliutininui, ar kitkam alergiški. Pradinio tyrimo tikslas ir buvo nustatyti, ar buvo reakcija“, – sakė G.Balčiūnaitė-Murzienė.
Pasak jos, iki vaistų sukūrimo dar ilgas kelias. Vaistą pagaminti ir ištirti yra daug sudėtingiau negu maisto papildą, bet jei jis galėtų išgydyti tokią baisią ligą, tai būtų triumfas.
Pereiti prie eksperimentų su gyvūnais dar anksti
„Mokslo tikslas yra žmogaus gerovė ir sveikata“, – patikino G.Balčiūnaitė-Murzienė. Ji įsitikinusi, kad mokslininkai eina teisingu keliu ir mato šio eksperimento perspektyvą. Tačiau tam, kad galėtų tęsti mokslinius tyrimus, reikalingas naujas projektas.
„Molekulės aktyvumo tyrimai – tai pirmas žingsnelis vaistui sukurti. Atlikę dar daugiau tyrimų su ląstelių linijomis, pereitume prie tyrimų su gyvūnais“, – aiškino savo darbo virtuvę panevėžietė.
O kol nėra svarių įrodymų, niekas bandymų su gyvūnais neatlieka.
„Norėtume toliau tirti tą mechanizmą ir sužinoti, kaip ląstelės reaguoja į konkrečią molekulę, kokį mygtuką ta molekulė paspaudžia, kad įvyksta vėžinės ląstelės mirtis“, – sakė mokslininkė.
Tačiau iki tol, kol bus pradėtas klinikinis tyrimas, gali praeiti nemažai laiko, netgi 10 ar 20 metų.
