„Darbas laboratorijoje yra lyg amerikietiški kalneliai. Vieną dieną džiaugiesi lūkesčius pranokusiu rezultatu, o kitą gali laukti nusivylimas. Surasti to priežastį – tikrasis atradimo džiaugsmas“, – šypsojosi chemijos magistrantūrą studijuojanti 23 metų rokiškietė Rugilė Žilėnaitė.
Vilniaus universitete ji baigė nanomedžiagų chemijos studijas ir greičiausiai neapsiribos magistrantūra, rinksis tolesnį mokslininkės kelią – doktorantūrą.
Pašnekovė tikino, kad laboratorijose prie kolbų ir mikroskopų nuobodžiai palinkę mokslininkai tėra filmų kūrėjų pramanas. Sudėtingas studijas pasirinkusius jaunuolius eksperimentai traukia tarsi magnetas, nes rezultatas – nenuspėjamas, o kiek daug šiame moksle yra spalvų, šviesų, derinių, efektų.
Iš vėžių Rugilės neišmuša ir tokios situacijos, kai vakarykščio rezultato gauti niekaip nesiseka, nors tu ką daryk. Iškyla rebusas – kas negerai, ką reikia keisti, o jį išspręsti – pats įdomumas.
Nanomedžiagos buityje gan dažnos
Kodėl pasirinko būtent nanomedžiagų chemijos studijas? Ir kas, paprastais žodžiais tariant, yra tos paslaptingosios nanomedžiagos, kur jos sutinkamos buityje?
Rugilė sakė, kad tai palyginti dar naujas mokslas. Bet rinkdamasi specialybę, pasiskaitė ir susidomėjo – nes norėjo kuo gyvesnio mokslo, kur galėtų iš širdies eksperimentuoti.
„Atrodė, kad išmoksiu daugiau, nei studijuodama įprastąją chemiją. Mat šios studijos chemiją sujungia su fizika“, – paaiškino.
O kad tikslieji dalykai sekasi geriau nei socialiniai ar humanitariniai, suprato dar mokykloje. Todėl nusprendė gilintis į tai, kas arčiau širdies. Biologiją ji laiko sausu mokslu.
Rokiškietė aiškino, kad nanomedžiagų chemija tyrinėja daleles, milijardus kartų mažesnes nei įprastos, matomos plika akimi.
Buityje jos jau dažnai sutinkamos. Nanodalelių rasime batų impregnantuose, mašinų apsauginėse medžiagose, baterijose, bakterijoms atspariuose drabužiuose, kosmetikos priemonėse.
Šeimininkių pamėgtos nanošluostės – tik vienas iš pavyzdžių. Užtenka šias šluostes sudrėkinti – ir puikiausiai valo paviršius be jokių kitų priemonių.
Tik filme paprasta
Rugilė tęsė, kad nanodydžio medžiagos įgauna kitų savybių nei įprastosios, keičiasi jų spalva.
„Nanodalelės elgiasi nenuspėjamai. Pavyzdžiui, elektrai nelaidi medžiaga gali tapti laidi“, – kalbėjo.
O kaip tos medžiagos sumažinamos iki nanodydžio?
Rokiškietė juokėsi, kad tikrai ne kaip amerikiečių mokslinės fantastikos kino filme „Brangioji, aš sumažinau vaikus“, kai žmones sumažinti buvo labai paprasta.
„Šis procesas – tai ne darbas prietaisu, kuriuo nusitaikome į objektą ir šauname. Nieko panašaus. Tokias mažytes jas gauname per reakciją su specialiomis medžiagomis. Juk chemija yra toks mokslas, kai imame vieną ingredientą, dedame kitą ir žiūrime, kas bus. Šiuo atveju gauname nanodaleles“, – kalbėjo.
Mokslininkus visuomet žavėjo, žavi ir žavės tai, kas dar neištyrinėta.
Po euforijos – spėlionės ir laukimas
Jausmus, panašius į amerikietiškuosius kalnelius, Rugilė išgyveno ir laimėjusi konkursą vykti stažuotis į nanotechnologijų srityje labiausiai pažengusią šalį – Japoniją.
Iš mūsų šalies ji vienintelė pateko į laimingųjų sąrašą, o iš viso japonai kvietėsi 28 studentus iš Europos. Tad konkurentų galėjo būti apie tūkstantį.
Programa turėjo trukti metus. 4 mėnesiai buvo skirti intensyviems japonų kalbos kursams, o dvigubai ilgiau – darbas konkrečioje įmonėje. Rugilė jau netgi žinojo, kas ją kviečiasi.
„Šios įmonės veiklos spektras labai platus, ji turi savo padalinius Azijoje, Europoje, Amerikoje. Būčiau dirbusi su įmonės patentuotomis medžiagomis, bet su kuo tiksliai – negaliu atskleisti“, – kalbėjo rokiškietė.
Po euforijos, kad japonai ją pasirinko, atėjo spėlionių ir ilgo laukimo laikas. Mat prasidėjus koronaviruso pandemijai ir studentai, ir japonai nekantriai stebėjo situaciją pasaulyje. Nuo viruso plitimo priklausė, ar valstybių sienos atsivers. Deja, kelionė neįvyko.
„Buvo neaišku, gal ir važiuosime, o gal ir ne. Pamažėle atėjo susitaikymas, kad ši svajonė neišsipildys“, – atviravo pašnekovė.
Sapnuodavo japonų kalbą
Rugilė džiaugėsi, kad išmoko japonų kalbą, susipažino su šios šalies kultūra, religija, japonų ir Europos šalių santykiais.
Pamokos vykdavo nuotoliniu būdu, o mokytojomis buvo japonės.
Kiekvieną dieną vykdavo pamokos po kelias valandas, po to dar laukdavo namų darbai. Iš pradžių prie jų užtrukdavo ir po 4 valandas.
Vėliau, perpratus esmę, buvo lengviau kartoti jau išmoktus ir mokytis naujus dalykus. Rugilė prisipažino kartais net sapnuodavusi, kad kalbasi japoniškai.
Dar besimokydama kalbos, ėmė bendrauti su įmonės atstovais Japonijoje.
Pirmasis susipažinimas ir dar svetima kalba! Ar daug nervų tai kainavo?
Rugilė prisiminė, kad patį pirmą kartą pokalbis vyko angliškai. O vėliau jau pati stengėsi japoniškai kalbėti, kiek leido žinios.
Prašydavo lėčiau kalbėti
„Iš tiesų buvo baisu kalbėti svetima kalba. Gaudžiau žodžius, kad suprasčiau mintį, apie ką kalbama. Vėliau mandagiai prašydavau: „Gal galite lėčiau kalbėti?“ – šypsojosi Rugilė.
Japonai pasižymi tuo, kad yra labai mandagūs, gerbia vyresnius ir aukštesnius postus užimančius asmenis. Pagarbai išsakyti yra specialūs žodžiai.
„Vis baiminausi, kad nepasakyčiau ko nors familiaraus, įžeidžiamo. Tam būdavo specialios vadinamosios repeticijos, taip pat ir verslo pokalbių imitacijos“, – kalbėjo rokiškietė.
Bene sunkiausia buvo su terminais. Juk japonų kalbos mokėsi, kad galėtų prisistatyti, apie save papasakoti, susikalbėti. O terminus sakydavo angliškai.
„Japonai puikiai suprato, kad tai nėra gimtoji mano kalba. Mandagiai padėdavo, pataisydavo“, – prisiminė Rugilė.
Po kalbos kursų – paskaitų įrašai
Ruošdamasi kelionei į Japoniją, Rugilė neužmetė ir savo studijų. Nuotolinis mokymas išėjo jai į naudą. Dieną ji pilna koja – japonų kalbos kursuose, o vakarais peržiūrėdavo paskaitų įrašus ir taip nuo bendramokslių neatsiliko.
Tai, kad nepavyko padirbėti Japonijos įmonėje, nereiškia, kad Rugilė nebegalės dalyvauti kituose projektuose.
Ji jau išmoko kalbą, susipažino su šios šalies tradicijomis, todėl norėtų įgytas žinias realiai įgyvendinti. Todėl Rugilė tikisi į Japoniją nuvykti, tik gal pagal kitas programas.
Jei nepavyktų, tiktų ir kuri nors kita pažengusi šalis.
Kaip ištrūkti iš užrakinto kambario?
Iš šalies atrodo, kad visas šis laikas atiteko vien tik kalbos mokymuisi ir studijoms.
Bet Rugilė juokdamasi purtė galvą. Pasirodo, toli gražu.
„Jei tik laboratorijoje sėdėsi – tai taps nuobodžia kasdienybe. Juk nesėdi per naktis prie knygų, reikia ir su draugais kažką įdomaus nuveikti“, – tikino studentė.
Ji tęsė, kad ir savaitgaliai laisvi. Studijų ir mokslo laikų bičiuliai – stalo žaidimų entuziastai, bet mėgsta ir aktyvius užsiėmimus. Tai – pabėgimo kambariai ir orientavimosi žaidimai mieste.
Pirmasis – kai komanda uždaroma kambaryje, bet gauna visokių užduočių. Kambario duris atsirakinsi tik rebusus išsprendęs.
Orientavimosi žaidimai – taip pat reikalaujantys pasukti galvas ir pamiklinti kojas. Atlikęs užduotį, randi užuominą ir vėl ieškai kitų galvosūkių.
Pavyzdžiui, reikia atsakyti, koks penktas žodis parašytas informacinėje lentelėje.
Nei vyriška, nei moteriška specialybė
Ar vaikinai neprisibijo aštriu protu ir talentu pasižymėjusios merginos? Juk konkurencija draugystei oi kaip dažnai pakiša koją.
Išgirdusi šį klausimą, Rugilė nusišypso.
Ji aiškino, kad sergantieji chemijos ar fizikos mokslų paslaptimis vieni kitus laiko kolegomis, su kuriais įdomu pasiginčyti, padiskutuoti. Tai nėra nei labai vyriška, nei labai moteriška specialybė.
„O per diskusiją, žiūrėk, netyčia imi ir išgirsti atsakymą į tau svarbų klausimą arba išsivysto idėja, kaip patobulinti eksperimentą“, – sakė mergina.
Ji tikino, kad vienas ryškiausių šių specialybių studentų bruožas yra bendruomeniškumas, nesavanaudiškas, noras pagelbėti.
Patarė išnaudoti visas galimybes
Be mokslų ir laisvalaikio, dar reikia spėti parvykti į Rokiškį, aplankyti tėvus, senelius, draugus.
Rugilė sakė matanti, kaip gražėja jos gimtasis miestas, kiek daug jaunimui čia veiklų. Kartais ji pagalvojanti, o kodėl gi šito nebuvo tuo metu, kai ji dar Rokiškyje gyveno?
Pašnekovė džiaugėsi, kad mokytojai, pastebėję jos gabumus, pasiūlė papildomai lankyti Vilniaus ir Šiaulių universitetuose įkurtas chemijos ir fizikos mokyklas. Tėvai ją taip pat palaikė, sakydami, kad reikia išnaudoti visas gyvenimo pasiūlytas galimybes, kol esi jaunas.
Medikais ir pedagogais dirbę seneliai galbūt norėjo, kad anūkė pratęstų jų kelią, bet pasirenkant studijas nespaudė.
Rugilė namuose pailsi nuo miesto šurmulio – bet grįžti į Rokiškį gyventi neketina.
