Kvietė nepasiduoti sąmokslo teorijoms
Fizinių ir technologijos mokslų centro Molekulinių darinių Fizikos skyriaus 32 metų mokslininko Aurimo Vyšniausko pavardė prieš dvejus metus nuskambėjo pasaulyje.
Šis jaunas mokslininkas su komanda pirmąkart planetoje pagrindė išvadas apie fluorescuojančius klampos sensorių procesus. Tos išvados yra didžiulis mokslo žingsnis į priekį, ieškant būdų gydyti sunkias ligas.
Pernai A.Vyšniauskas paskelbtas Metų mokslo žmogumi, apdovanojimai buvo rodomi per televiziją. Tuomet atsiimdamas apdovanojimą jaunas vyras pasakė svarbius žodžius: „Nepasiduokite sąmokslo teorijoms, vertinkite mokslo pasiekimus“. Jie itin aktualūs pastaruoju metu, kai nuolat girdime visokių skiepų priešininkų ir kitokių šarlatanų raginimus neklausyti mokslininkų.
Sumanė kurti molekules
Lietuvio straipsnį apie unikalų atradimą publikavo tarptautinis chemijos mokslų žurnalas, kuriame spausdinama medžiaga apie naujausius mokslo atradimus.
Mokslinio A.Vyšniausko atradimo esmė – sukurtos molekulės, kuriomis įmanoma išmatuoti klampą ląstelėje.
Tyrimas truko pusantrų metų, A.Vyšniauskas tame projekte buvo pagrindinis žmogus.
„Idėją iškėliau aš, taip pat sugalvojau darbų seką, kaip tą idėją įgyvendinti. Talkino chemikai – sintetino molekules, o aš buvau tas, kuris nusprendžia, kurią molekulę reikia sintetinti. Talkino ir teoretikai, tik jiems reikėjo nurodyti ką suskaičiuoti“, – pasakoja pašnekovas.
Palygino medų ir vandenį
Su mokslu nesusijusiems žmonėms tokius dalykus suvokti gali būti sunkiau, bet mokslininkui apie savo tyrimų sritį kalbėti ne jam įprastais terminais, o taip, kad suprastų kiekvienas, irgi nelengva. Jaunas vyras juokiasi, kad čia kartais kyla nesusipratimų – kai šneka sava terminologija, tada atrodo, kad spaudoje viskas nusakoma pernelyg pompastiškai, o realybėje juk viskas esą daug paprasčiau.
„Vanduo neklampus, o medus klampus“, – paprastu pavyzdžiu paaiškina, kaip suprasti ląstelės klampumą.
Įduoda įrankį kitiems
Mokslininkas kiek įmanoma paprasčiau pasakoja apie savo tyrinėjimus: „Sukūrėme sintetinę molekulę ir dar paaiškinome, kodėl jos matavimo diapazonas toks platus. Tos dirbtinės molekulės yra jautrios klampai, jos ir yra klampos jutikliai. Turėdami tikslą pamatuoti klampą ląstelės viduje, užpilame ant ląstelių tirpalo su molekulėmis, kitaip sakant, jutikliais. Molekulės įsiskverbia į ląstelę ir tada į ją šviesdami lazeriu matuojame, kiek laiko molekulė šviečia ląstelės viduje. Iš to sprendžiame, ar ten labai klampu, ar nelabai“.
Tokie klampos jutikliai gali tapti darbo įrankiu kitiems mokslininkams – tiems, kurie tyrinėja ląsteles: kas jose vyksta, kai jos sveikos ir kai jas puola ligos.
„Tikimės, kad mūsų dirbtinė molekulė ateityje bus naudinga“, – sako pašnekovas.
Dabar A.Vyšniauskas su komanda toliau dirba su klampos jutikliais, ieško kitokių variantų, stengiasi geriau suprasti, kaip jie veikia ir kaip jų funkcijas būtų galima dar labiau pagerinti.
Tiltas tarp dviejų pasaulių
Kodėl šis jaunas chemikas leidosi į mokslinę kelionę po molekulių pasaulį?
Dar mokantis universitete A.Vyšniauską patraukė kvantinė fizika ir kvantinė chemija – mokslo šakos, nagrinėjančios labai mažus objektus, tokius kaip elektronai ir atomai.
„Tas pasaulis, kuriame gyvena elektronai ir atomai, labai skiriasi nuo to, ką matome mes“, – pasakoja pašnekovas.
Būtent todėl jį ir pagavo azartas gilintis į šiuos skirtumus.
Anot A.Vyšniausko, tiltas tarp tų abiejų pasaulių – tai spektroskopija, eksperimentinė mokslo šaka, tyrinėjanti medžiagų sąveiką su šviesa ir įrodanti, kad kvantinės fizikos ir kvantinės chemijos lygtys nėra nesąmonė, o tikrai yra susijusios su realybe.
„Tai mane ir patraukė. Pradėjau tyrinėti, kas būna su molekulėmis, kai jas sužadina ne kuo kitu, o šviesa. Ką jos daro? Kaip jas galima kažkam pritaikyti? O gal galima patobulinti, kad kai ką darytume geriau?“– pasakoja, nuo ko prasidėjo kelias į svarbų atradimą.
Šeimoje – visi tiksliukai
A.Vyšniauskas užaugo Rokiškyje. Jo senelius vyresniosios kartos rokiškiečiai gerai pažinojo – močiutė Birutė Vyšniauskienė buvo dantistė, o senelis Eduardas Vyšniauskas – gydytojas.
„Senelis mirė jaunas, aš dar nebuvau gimęs“, – apgailestauja anūkas.
Tai, kad yra linkęs į tiksliuosius mokslus, vaikas suprato 6-oje klasėje.
„Matematikos uždaviniai man būdavo kaip įdomus galvosūkis. Ir smagu, ir nesudėtinga jį išspręsti. Matau, kitiems tai sunku, o man – lengva“, – prisimena jis.
Namų aplinka irgi davė savo: juk abu tėvai, Aldona ir Kęstutis Vyšniauskai, yra programuotojai.
„Mūsų visų trijų būdo savybės panašios, galvos skirtos tiksliesiems mokslams. Man, kaip ir tėvams, patinka matyti loginį ryšį tarp dalykų, esam racionalūs, analitiški“, – sako pašnekovas.
Regi mokytojos nuopelną
Mokytis mokykloje vaikinui tapo dar įdomiau, kai prasidėjo fizika ir chemija.
„Chemijoje nebuvo kažko tokio, kas ypač sudomintų – čia grynai dėl mokytojos, ji su manimi užsiėmė daugiau, nei kitų dalykų mokytojai“, – prisimena.
Būtent chemijos mokytoja Laima Kvedaravičienė iš karto pastebėjo, kad tiksliesiems mokslams jis turi gerą galvą ir pradėjo rengti savo auklėtinį olimpiadoms.
Vienuoliktoje klasėje besimokydamas rokiškietis laurus skynė jau tarptautinėse chemijos olimpiadose.
Jausmas, kai įdėjęs darbo gauni rezultatą, pasirodė esąs nepaprastas. Tada jį pagaudavo azartas dar daugiau visko išmokti, atrasti.
Į Oksfordą išvyko jau po pirmo kurso
„Kokia prasmė ieškoti ko kito, kai į patinkantį dalyką jau įdėta tiek daug pastangų?“, – klausimu į klausimą, kodėl po vidurinės pasirinko chemijos studijas Vilniaus universitete, atsako pašnekovas.
Jau po pirmo kurso Vilniuje rokiškietis išvyko studijuoti į Oksfordą, vieną geriausių pasaulio universitetų Didžiojoje Britanijoje.
„Pats ieškojau galimybių ten išvykti. Dėl prestižo ir mokslo kokybės. Parašiau paraišką, pakvietė pokalbiui ir aš jau ten“, – pasakoja.
Oksfordo universiteto Chemijos magistro diplomas jam buvo tik startas į žinių pasaulį. Toliau jau Imperatoriškasis Londono koledžas ir A.Vyšniausko doktorantūros studijas.
Ir čia netikėtas viražas – užuot Didžiojoje Britanijoje pasilikęs dirbti mokslininku, rokiškietis pasuka gimtinėn, į Lietuvą.
„Su dabartine žmona biochemike užsienyje panašiu metu baigėme doktorantūrą, abu norėjome grįžti. Žinojome, kad jei po doktorantūros negrįšime, vėliau vargu ar tokį žingsnį bežengsime, bus labai sudėtinga apsispręsti“, – paaiškina.
Jaučiasi daug stabiliau nei užsienyje
Anot A.Vyšniausko, po ilgų studijų metų užsienyje grįžus namo aplankė tikrai labai malonus jausmas.
Lietuvoje jis pasijuto daug stabiliau nei Jungtinėje Karalystėje.
„Čia turi nuolatinį darbą, viskas sustyguota, pasiėmęs paskolą gali nusipirkti butą, tvarkytis gyvenimą ir buitį“, – vardino privalumus.
Jei moksline veikla būtų užsiėmęs Anglijoje, finansinį stabilumą būtų pajutęs tik tuo atveju, jei būtų tapęs laboratorijos vadovu, o ar pavyks juo tapti – nežinia, sėkmės garantijų juk niekas neduoda.
„Formaliai čia nesu vadovas, bet turiu savo studentų, pats savarankiškai sugalvoju savo mokslinių tyrimų kryptis, tad realiai skirtumo tarp angliškojo laboratorijos vadovo ir to, ką turiu čia, nėra“, – palygina jis.
Tačiau neabejodamas patikslina, kad Jungtinėje Karalystėje mokslas pažengęs labai toli, tokią mažą Lietuvą gerokai lenkia.
Laisvalaikiu eina į žygius
A.Vyšniauskas prisipažįsta, kad tėvų namuose pastaruoju metu pasirodo retokai, tačiau gimtinei jaučia itin šiltus jausmus.
„Dėl to ir šneku tarmiškai. Ir darbe, ir su studentais“, – sako.
Mokslininkas pripažįsta, kad kartais tenka šnekėti grynai literatūrine kalba, tačiau namie su iš Šiaulių kilusia žmona kalba šimtaprocentine rokiškėniška tarme, nes sutuoktinei tai labai patinka.
Po vienu stogu gyvenantys du mokslų daktarai labai mėgsta žygius pėsčiomis, eina į miškus, prasuka pro pelkes, stabteli gražiuose gamtos kampeliuose. Būna, kad per laisvadienius abu nužygiuoja kelias dešimtis kilometrų.
„Londono nepasiilgstu, niekad nepatiko dideli masteliai, daugybę laiko atima, kol važiuoji iš vietos į vietą. Vilniuje šiuo atžvilgiu gyventi geriau“, – dar vienas savo šalies privalumą nurodo mokslininkas.
