1986 m. Černobylio atominėje elektrinėje netoli Pripetės miesto Šiaurės Ukrainoje įvykusi atominė katastrofa dažnai apibūdinama kaip baisiausia branduolinė avarija pasaulio istorijoje. Tačiau šis sensacingas apibūdinimas retai kada paaiškinamas išsamiau.
Ar Černobylio incidentas yra didžiausia visų laikų branduolinė katastrofa?
Tarptautinė branduolinių ir radiologinių įvykių skalė (INES) klasifikuoja branduolinių įvykių pavojingumą nuo nulio iki septynių, suskirstydama juos į avarijas, incidentus ir anomalijas. Skalė buvo pristatyta 1990 m., ją sukūrė Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Branduolinės energijos agentūra (NEA / OECD).
Septintasis skalės lygis žymi „didelę avariją“ – o tai reiškia „didelį radioaktyviųjų medžiagų išmetimą, kuris turi didelį poveikį sveikatai ir aplinkai, todėl reikia įgyvendinti suplanuotas ir išplėstines atsakomąsias priemones“.
Tiek Černobylio, tiek 2011 m. Fukušimos katastrofa buvo priskirta šiai kategorijai. Tačiau INES neleidžia klasifikuoti branduolinių įvykių dar smulkiau.
Jei terminas „branduolinė katastrofa“ būtų vartojamas ne tik įvykių ar avarijų branduoliniuose reaktoriuose apibūdinimui, bet ir kitam žmonių sukeliamam radioaktyviajam išmetimui, tokiu atveju reikėtų kalbėti apie daugybę atvejų, kai žmogaus sukelta branduolinė tarša buvo net didesnė nei nulemta Černobylio katastrofos, aiškina Masačusetso technologijos instituto mokslo, technologijų ir visuomenės profesorė Kate Brown.
„Paimkime plutonio gamybą“, – sakė ji „Deutsche Welle“, turėdama omenyje JAV ir Sovietų Sąjungos gamyklas, kurios gamino plutonį branduolinės bomboms. – Kiekviena tokia gamykla per vieną darbo dieną į aplinką paskleisdavo mažiausiai 350 milijonų kiurių (radioaktyvumo vienetas – red.past.). Ir tai nebuvo atsitiktinumas“.
„Pažvelkime į dar baisesnį dalyką – į radioaktyviųjų nuosėdų sklaidą per branduolinių bombų bandymus poligonuose, kurių buvo visame pasaulyje, – tęsia ji. – Tokiuose susiformuodavo vienas izotopas, vienintelis radioaktyvusis jodas, kuris yra žalingas žmogaus sveikatai, nes jį pasisavina žmogaus skydliaukė, sukeldama skydliaukės vėžį ar skydliaukės ligas“.
„Černobylis vien per dvejus bandymų metus 1961 ir 1962 m. paskleidė 45 milijonus kiurių radioaktyviojo jodo, Bet sovietai ir amerikiečiai paskleidė ne 45 milijonus, bet 20 milijardų kiurių radioaktyvaus jodo“, – teigia mokslininkė. Ir šie branduoliniai bandymai, anot jos, buvo atlikti pagal planą – o ne dėl nelaimingo atsitikimo ar žmogaus klaidos.
Ar Černobylio zonoje yra mutantų?
Vienas iš populiariausių klausimų, kurių sulaukia ekskursijų į Černobylio zoną vadovai, ar čia dabar yra mutantų. Kompiuteriniai žaidimai, siaubo filmai ir knygos populiarina šią mintį – tačiau ji yra klaidinga.
Černobylio radiacijos ir ekologinio biosferos rezervato ekologijos, floros ir faunos skyriaus vadovas Denisas Višnevskis „Deutsche Welle“ tikina, kad niekada nematė nė vieno dvigalvio vilko ar penkiakojo graužiko.
„Jonizuojančiosios spinduliuotės įtaka gali sukelti tam tikrą organizmo restruktūrizaciją, tačiau dažniausiai tai paprasčiausiai sumažina organizmo gyvybingumą“, – aiškina jis ir pateikia pavyzdį apie tai, kaip dėl genomo defektų žūsta daug graužikų embrionų – pažeidimai neleidžia organizmui funkcionuoti. Taip pat kai kurie gyvūnai, kurie vis dėlto išgyvena įsčiose, kartais gali turėti negalią, dėl kurios jie negali išgyventi laukinėje gamtoje. Bet D.Višnevskis ir jo kolegos atliko tyrimus, kuriuose dalyvavo tūkstančiai gyvūnų, esančių Černobylio zonoje – ir nebuvo rasta jokių neįprastų morfologinių pakitimų.
„Kodėl? Nes mes visada turėjome reikalų su gyvūnais, kurie išgyveno ir laimėjo kovą dėl išlikimo“, – sako mokslininkas. Ir priduria, kad buvo sunku lyginti šiuos gyvūnus su būtybėmis, kurias mokslininkai laboratorijose sąmoningai paveikia radiacija.
Ar gamta „atsiėmė“ nelaimės vietą?
Reportažai su skambiomis antraštėmis „Aplink Černobylį klesti gyvybė“ ir nuotraukų serijos, rodančios, kad atskirties zona tapo „gamtos rojumi“ gali sukelti įspūdį, kad gamta po branduolinės katastrofos atsigavo. Tačiau K.Brown, 25 metus tirianti Černobylį, yra tvirtai įsitikinusi, kad tai nėra tiesa.
„Tai labai viliojanti idėja – kad žmogus sujaukė gamtą ir viskas, ką jie turi padaryti, tai atsitraukti, o jau gamta pati persitvarkys“, – sako ji. Tačiau iš tikrųjų biologai teigia, kad vabzdžių, paukščių ir žinduolių rūšių yra mažiau nei prieš nelaimę. Tai, kad draudžiamoje zonoje galima rasti kai kurių nykstančių rūšių, nėra šios teritorijos sveikatos ir gyvybingumo įrodymas.
Tiesą sakant, priešingai: gyvūnų populiacijose labai padidėjo mirtingumas ir sumažėjo gyvenimo trukmė, atsirado daugiau navikų ir imuninių defektų, kraujo ir kraujotakos sistemos sutrikimų, o taip pat ankstyvas senėjimas.
Tačiau net praėjus 35 metams po katastrofos, žemė vis dar yra užteršta radiacija, ir trečdalis jos – transuraniniais elementais, kurių pusėjimo trukmė (laikas per kurį medžiagą sudarančių dalelių kiekis sumažėja perpus) yra daugiau nei 24 000 metų.
Ar turistams saugu lankytis Černobylyje?
Černobylio zona jau ilgą laiką buvo katastrofas mėgstančių turistų magnetas, tačiau 2019 m., po HBO serialo sėkmės, metinis lankytojų skaičius padvigubėjo iki 124 000. Valstybinė Ukrainos išskirtinių zonų valdymo agentūra sukūrė daugybę maršrutų, leidžiančių turistams aplankyti regioną sausuma, vandeniu ar oru.
Agentūra taip pat parengė daugybę lankytojų apsaugos nuostatų, numatančių, kad žmonės turi būti prisidengę nuo galvos iki kojų. Jie neturėtų valgyti jokio maisto ar gėrimų lauke – ir visada turėtų vaikščioti tik oficialiais keliais. Apskaičiuota, kad vienos dienos vizito metu gaunama radiacijos dozė neviršija 0,1 milisiverto (mSv) – maždaug tos pačios dozės, kurią turistas galėtų patirti tolimojo skrydžio metu iš Vokietijos į Japoniją.
O kai kurios medicinos procedūros gali apšvitinti pacientą daug didesnėmis dozes. Vokietijos branduolinės saugos organizacijos „Global Research for Safety“ atstovas spaudai Svenas Dokteris „Deutsche Welle“ teigė, kad dubens rentgenogramos spinduliuotės dozė svyruoja nuo 0,3 iki 0,7 mSv, o krūtinės ląstos tomografija – nuo 4 iki 7 mSv.
S.Dokteris teigė, kad apsilankymas Černobylio zonoje nepadarys žalos, jei lankytojai kreips dėmesį į taisykles ir vyks į oficialią ekskursiją.
„Tai labai toli nuo dozių, dėl kurių reikėtų įspėjimo – sakė jis. – Žmogus Vokietijoje per metus vidutiniškai gauna didesnę nei 4 mSv radiacijos dozę. Pusė to gaunama iš natūralios spinduliuotės, kuri nuolat mus veikia, o kita pusė – iš standartinių medicininių procedūrų ir skrydžių“.
TATENA taip pat ramina: „Tikrai galima lankyti Černobylio rajoną, įskaitant net ir išskirtinę zoną, kuri yra 30 kilometrų spinduliu aplink elektrinę, kurios visi reaktoriai dabar uždaryti. Nors kai kurie radioaktyvieji izotopai, patekę į atmosferą vis dar tvyro ore (pavyzdžiui, stroncis-90 ir cezis-137), ribotą laiką jie yra toleruotino poveikio lygio“, – sakoma organizacijos interneto svetainėje.
Ar rajone gyvena žmonės?
Šiandien Pripetė – apleistas miestas, pastatytas netoli Černobylio ir numatytas atominę elektrinę aptarnaujančių darbuotojų apgyvendinimui – dažnai apibūdinamas kaip miestas-vaiduoklis.
Tačiau nuo pat 1986 m. jis niekada nebuvo visiškai tuščias. Čia apsistodavo tūkstančiai žmonių – dažniausiai vyrų, dažnai dirbdami dviejų savaičių pamainomis: jie užtikrindavo, kad abiejų miestų infrastruktūra ir toliau veiktų. Nes po sprogimo ketvirtajame reaktoriuje kiti trys elektrinės reaktoriai ir toliau veikė – ir buvo uždaryti tik 1991, 1996 ir 2000 m.
Černobylyje taip pat yra parduotuvių ir mažiausiai du viešbučiai, skirti daugiausia verslo keliautojams.
Čia taip pat yra nemažai „neoficialių gyventojų“ – įskaitant žmones, kurie anksčiau gyveno šioje vietoje ir nusprendė sugrįžti. Jie apsigyveno kaimuose, iš kurių po nelaimės buvo evakuoti. Tikslus žmonių skaičius nežinomas – oficialus Valstybės Černobylio zonos valdybos agentūros atsakymas į „Deutsche Welle“ užklausą, kiek šiuo metu žmonių gyvena zonoje, buvo „ten niekas negyvena“.
Tačiau manoma, kad 2016 m. visoje Černobylio zonoje gyveno apie 180 žmonių. Kadangi jie buvo vyresnio amžiaus, šiandien šis skaičius gali būti jau sumažėjęs. Nors oficialiai šie vietiniai gyventojai yra tik toleruojami, valstybė kasdieniam jų gyvenimui teikia paramą. Kartą per mėnesį jiems mokamos pensijos, o kas du ar tris mėnesius juos maistu aprūpina mobili parduotuvė.
Parengta pagal „Deutsche Welle“.
