Dvi jaunos tyrėjos – Oksfordo universiteto neuropsichiatrijos doktorantė Emilė Radytė ir „Barcelona Brain Research Center“ neuropsichologijos doktorantė Laura Stankevičiūtė – „Radijo žinių“ laidoje gvildeno šiuos ir kitus klausimus.
E. Radytė, kurios tyrimų sritis – neuropsichiatrija, labai džiaugėsi galėdama populiarinti neuromokslą. Tai daryti jai padeda neuropsichologiją tyrinėjanti L. Stankevičiūtė, kuri priduria, kad gilintis į senatvinės trajektorijos neurodegeneracinius sutrikimus, jų prevencinius mechanizmus ir naujas diagnostines formas – jos kasdienybė.
Mokslininkių duetas, kaip sako L. Stankevičiūtė, iš meilės neuromokslui įkūrė „Integruotųjų Neuromokslų Asociaciją“ (INA) – o tam pravertė užsienio praktikose įgyta patirtis. Vis dėlto Lietuva yra ta šalis, kurioje esama daug potencialo naujoms, čia nerealizuotoms idėjoms. Vienas iš idėjinių asociacijos pamatų, pasakoja neuropsichologijos doktorantė – neuromokslą visuomenei pristatyti suprantamai ir „priartinti“ prie žmonių, tarsi nutiesiant tiltą.
– Kodėl neuromokslai sparčiai populiarėja?
E. Radytė: Tema aktuali visoms amžiaus grupėms įvairiais gyvenimo tarpsniais: nuo vaikystės, brandoje, iki senatvės. Su savimi mes būname 24 val. per parą, tad kiekvienam ypatingai įdomu suprasti savo mintis, rūpi kognityviniai įgūdžiai, kurie taip pat patenka į mano tyrimų akiratį.
Žmonėms smagu žinoti, kad smegenis įmanoma keisti savo elgesiu, o neuroplastiškumą „pajunkyti“ norimais tikslais. Supratimas, kad šis procesas yra tavo rankose, paskatina mokytis kalbų, kraustytis į kitą šalį ar kitam smegenis teigiamai veikiančiam nuotykiui.
– Kaip paprastai paaiškinti, ką reiškia ši sudėtinga sąvoka – neuroplastiškumas?
L. Stankevičiūtė: Neuroplastiškumas yra mūsų smegenų „supergalia“: jų savybė keistis formuojant naujas jungtis tarp mūsų smegenų nervinių ląstelių neuronų, o senas, jau nebenaudojamas jungtis – panaikinti.
Neuroplastiškumą veikia išorinė aplinka, mūsų gyvenimo patirtys. Tai iliustruojantis pavyzdys – regą praradusiems žmonėms kitos juslės pasidaro jautresnės, nes neregio regos centrą perima kiti smegenų centrai, taigi, ir kiti pojūčiai: klausa, uoslė, gebėjimas lytėti.
– Pašnekovė įspėja, kad smegenų gebėjimai gali silpnėti ir didžiąja dalimi tai priklauso nuo paties žmogaus. Ką kiekvienas galime padaryti, jog taip nenutiktų?
L.S.: Smegenims galima pritaikyti „naudok, arba prarasi“ principą. Jungtys tarp neuronų yra stiprinamos nuolatinio mokymosi ir išmoktos medžiagos kartojimo metu. Tad posakis „kartojimas – mokslų motina“ gerai apibūdina, ko reikia neuroplastiškumui aktyvinti.
– Kada buvo pastebėta ši smegenų savybė? Ne taip seniai dar buvo manoma, kad „jei praradai smegenų dalį, tai visam“.
L.S.: Laikmečių bėgyje samprata apie smegenų plastiškumą labai keitėsi. Pirmą kartą, XIX a., neuroplastiškumo terminą įvedė Williamas Jamesas, kuris yra laikomas psichologijos pradininku. Dar viena iškili asmenybė – neuromokslų tėvu vadinamas Santiago Ramón de Cajal. Dėl neuroplastiškumo jis buvo teisus tik iš dalies, kadangi manė, jog tam tikrą amžių pasiekusios smegenys, visiškai nebekinta. Kaip dabar žinome, tai nėra tiesa.
Galiausiai, XXa. vid., mokslininkai Jerzy Konorskis ir Donaldas O. Hebbas pristatė pačią žymiausią teoriją: neuronai, kurie dirba kartu, jungiasi kartu (angl.: neurons that fire together wire together).
– Kaip keičiasi smegenys žmogui augant, bręstant, vėliau – senstant? Ar tiesa, jog vaikų smegenys yra labiausiai prisitaikiusios keistis?
E.R.: Sparčiausiai smegenys auga mums būnant įsčiose ir pirmuosius kelerius metus po gimimo. Kai vaikas vystosi, neurono ląstelių ir jų sąjungų – sinapsių – daugėja greičiausiai, tad būdami dvimečiais, neuronų turime daugiausiai.
Kodėl vėliau neuronų sumažėja? Taip yra todėl, kad mūsų smegenys, kol dar esame maži, turi visas jungtis, kurios gali būti svarbios kasdieniam gyvenimui. Ilgainiui organizmas, reaguodamas į sinapses, kurias naudojame, o kurias ne, nereikalingas „atmeta“. Tam įvardyti trumpiau sukurtas terminas „truningas“ – smegenų, tarsi daržo valymas nuo piktžolių (nereikalingų jungčių).
Pirmas truningo etapas vyksta mums būnant maždaug dvejų metų, antrasis – besibaigiant paauglystei.
– Kokios aplinkybės ar mūsų savybės bei veiksmai lemia smegenų savybę keistis daugiau ir kokios – mažiau?
E.R.: Skirtingų žmonių smegenų imlumas neuroplastiškumui skiriasi. Tai lemia mūsų sąlytis su aplinka: vaikai, augdami matę karštį ir šaltį, sausumą ir vandenį, turės smegenis, linkusias keistis labiau nei stabilesnėse, pastoviose sąlygose augę vaikai. Apibendrinant, neuroplastiškumui svarbi fizinė ir materialinė aplinka.
Kitas aspektas – socialiniai santykiai, kurių buvimas ar nebuvimas atsakingi už tai, kaip išmoksime atpažinti emocijas, kaip seksis mokytis abstraktiškesnius, logiškesnius dalykus.
Negalime atmesti ir įvairių kūną veikiančių medžiagų – tokių kaip vaistai – įtakos.
– Kodėl vyresnio amžiaus žmonių smegenų savybė keistis slopsta?
– Neuroplastiškumas gali sulėtėti, nors visiškai jis nesustoja. Vyresnio amžiaus asmenims šis procesas vyksta sudėtingiau, bet nereiškia, kad jų smegenys vegetuoja. Neurogenezė – naujų neuronų augimo procesas, smegenyse gajus visą gyvenimą. Pastebėta, kad jis būdingas ir virš 60-ies metų sulaukusiems asmenims.
Deja, kol kas mokslininkai nežino, kaip ilgai naujos smegenų ląstelės gali išlikti – bei ar tai tikrai lems reikšmingą kognityvinio mąstymo ar atminties pagerėjimą.
Gera naujiena – kad nėra ribos, kurią pasiekus nebebūtų galima mokytis. Mokymasis kaip tik yra vienas pagrindinių sinaptinio ir funkcinio smegenų plastiškumo procesų.
Be to, įdomu tai, kad visi veiksniai, kurie vysto ir gerina neuroplastiškumą, yra kartu ir parkinsono, alzhaimerio, demencijos ar kitų senatvinių ligų atitolinimą lemiantys prevenciniai veiksniai.
– Ar yra bandoma lyginti skirtingų individų smegenų neuroplastiškumą – ir kaip tai daroma?
L.S.: Tam gali pasitarnauti smegenų vaizdavimo būdai (angl.: neuron imaging techniques): magnetinio (MRT) ir funkcinio magnetinio rezonanso tomografija (fMRT). MRT padeda apskaičiuoti naujas smegenų ir jų žievės ląsteles, fMRT – pastebėti, kokį veiksmą atliekant, kurios smegenų sritys labiau aktyvios.
Tiriami ne tik įvairaus amžiaus asmenys, bet ir turintys skirtingus gebėjimus. Tarkime, užfiksuota, kad reabilitaciją patiriančių žmonių, kurie praranda tam tikrą juslę, smegenys pajėgia persiorganizuoti ir pakeisti trūkstamą juslę sustiprėjusia kita.
– Į kokius klausimus, kalbant apie neuromokslą, atsakymų dar neturime?
L.S.: Viena mažiausiai ištirtų sričių – anksčiau minėta neurogenezė. Nežinoma ir ar bei kur tiksliai smegenyse migruoja nauji neuronai – ir kaip ilgai jie išlieka.
Įdomi kryptis svarstymams – kaip tiksliai neuroplastiškumą veikia meditacija. Yra įrodyta, kad jos metu neuronų „aruodas“ pagausėja, o tokie ląstelių kiekio smegenyse pokyčiai lemia geresnę kognityvinę šio vidaus organo veiklą ir bendrą mūsų jauseną.
Dar daug kas neatsakyta ir visa tai it ledkalnio viršūnė – kuo toliau žengsime, tuo daugiau sužinosime.
E.R.: Mažai atsakymų kol kas dar turime ir dėl neuromokslų klinikinio pritaikymo. Kad ir viena dažniausių šių laikų ligų – depresija – kurios metu neuroplastiškumas kiek „merdi“.
Smegenis, paveiktas šios ligos, galime stimuliuoti tam tikrais, su neuroplastiškumu koreliuojančiais būdais, taip palengvindami depresijos simptomus.
Kol kas yra labai perspektyvių, tačiau dar oficialiai nepatvirtintų metodų, kurie teigiamai veikia ir kitų psichologinių ligų eigą.
Šiuo metu man labai įdomu neuroplastiškumo, kaip proceso, trūkumą padedančios įveikti transdiagnostinė ir transterapinė gydymo technikos.
– Kodėl Lietuvoje neuroplastiškumo metodai nėra taikomi sveikatinimo tikslais? Daugumos ligų gydymas tiesiog apsiriboja vaistais.
L.S.: Tiesa, kad užsienyje neuroplastiškumo metodai neuroreabilitacijoje jau taikomi. Tam reikia inovatyvių ligonių, kurių Lietuvoje jau yra, tačiau dažniau tai – privačios įstaigos, kurios gali įpirkti ganėtinai brangias technologijas.
Pradėti galima būtų nuo visuomenės supažindinimo su nefarmakologinėmis praktikomis. Viena tokių – vizualinė terapija, kurios metu žmonėms vos įsivaizduojant, kad judina kurią nors kūno dalį, smegenyse vyksta tokie pat procesai, tarsi kūnas būtų judinamas iš tiesų. Procesą tirti padeda MRT tyrimas.
E.R.: Sutinku su Laura: Lietuvoje, norint startuoti su neuroplastiškumo taikymo idėjomis, reikalingi techniniai sprendimai, visuomenės supratingumas bei jos švietimas minėtu klausimu.
Dar viena problema – aukšta kai kurių smegenų stimuliacinių technikų rizika.
Tarkime, žmonės, sergantys bipoliniu sutrikimu, gerdami jiems pritaikytus vaistus gali pakankamai gerai funkcionuoti – pavyzdžiui, dirbti aukštose pareigose. Kaip bebūtų, tokie asmenys dažnai atsisako farmacijos dėl jos šalutinių poveikių. Jie kankinasi spręsdami klausimą, kas svarbiau – jų psichologinė ar fizinė sveikata.
Smegenų stimuliacinės technikos veikia priešingai – šalutinių poveikių padeda išvengti, nes vienas būdų yra gydomą smegenų sritį „pasiekti“ tiesiogiai (o ne vaistais, kurie veikia kitus mūsų organus, tuo pačiu juos nualindami).
Taigi, kai kurių neuroplastiškumo metodų taikymui būdinga didelė rizika, ir siekiant jos išvengti reikia detalesių tyrimų.
Kaip ir kalbėjome, žmones visgi būtina supažindinti su šiais nefarmakologiniais metodais, pozityviai stengiantis įveikti „įsišaknijusias“ stigmas. Juk minėtuoju pavyzdžiu galbūt nemažai žmonių, sužinoję apie neuropsichologiją ir neuropsichiatriją, kurie bijojo medikamentų ir todėl nesigydė, kitokiam gydymo būdui pasiryš. Tai sudarys jiems alternatyvą sveikti.
