Kraujomaišos rezultatus galima pamatyti šeimų veiduose, o ypač liūdnai pagarsėjusiame „Habsburgų žandikaulyje“, kuris greičiausiai buvo kartų kraujomaišos rezultatas.
Bet tai ne vienintelis tokios praktikos rezultatas – atlikus 990–1800 metų Europos monarchų analizę, nustatyta, kad karaliaus ar karalienės kraujomaiša ir jų kaip valdovo veiksmingumas yra susiję.
Naujoje Kalifornijos universiteto (UCLA) mokslininkų Sebastiano Ottingerio ir Nico Voigtländerio analizėje buvo nagrinėjamas galimas kraujomaišos poveikis valdančiųjų karalystei, atsižvelgiant į tai, kad tyrimai rodo, jog kraujomaišoje gimę žmonės paprastai turi žemesnį intelektą.
Norėdami įvertinti 331 tirtų Europos monarchų veiklą, tyrėjai naudojo ankstesnę JAV istoriko Adamo Woodso analizę, kuri, remdamasi daugelio kitų istorikų raštais, ėmėsi „klasifikuoti“ atskirus karalius pagal jų intelektą. Tai buvo derinama su antru, objektyvesniu veiklos rodikliu: valdovų valdomos teritorijos pokyčiais jų valdymo metu. Didesnis valdymo metu užvaldytas plotas buvo vertinamas kaip sėkmingas, o prarandamos teritorijos – ne tokio efektyvaus karalystės valdymo ženklas.
Norėdama išmatuoti kraujomaišos lygius, komanda ne tik atkreipė dėmesį į valdovo tėvus, bet ir į jų protėvių kraujomaišą, panaudojant genealoginės Europos monarchų duomenų bazes.
Tyrėjai atsižvelgė ir į kitus veiksnius – pavyzdžiui, kai regentas valdė už karalių ar karalienę, ar užsienio valdžios epizodus – ir valdovai buvo lyginami su valdovais iš tos pačios šalies.
„Neigiamas kraujomaišos poveikis buvo suprastas tik XX amžiuje. Valdantieji tikėjo, kad ji padėjo išsaugoti „aukštesnius karališkus bruožus“. Be to, nebuvo žinoma apie pilną giminystės laipsnį (genetinį panašumą) dėl sudėtingų, tarpusavyje susijusių šeimos medžių“, – rašo tyrėjų komanda.
Jie nustatė, kad „Europos karališkosios šeimos nepaisė biologijos įstatymų“ ir kad „didėjant kraujomaišai, laipsniškai mažėjo intelektas“. Be to, jie nustatė, kad valdovo sugebėjimai buvo stipriai susiję su kraujomaišos lygiais: kuo valdovas buvo labiau jos paveiktas, tuo prasčiau jis atrodė protiškai.
Kaip pavyzdį mokslininkai pateikia ispaną Carlosą II – asmenį, kuris, jų manymu, turi didžiausią kraujomaišos koeficientą, nes jo tėvai buvo dėdė ir dukterėčia.
Carlosas II buvo fiziškai neįgalus ir turėjo didelių psichinių problemų, taip pat gimė sutrikęs – greičiausiai dėl savo protėvių kraujomaišos. Jis negalėjo vaikščioti iki ketverių, o kalbėti – iki aštuonerių.
„Dėl faktinių varžovų kovos dėl įtakos, Carlosui II nepavyko išspręsti vidaus ir užsienio iššūkių, su kuriais susidūrė Ispanija“, rašoma tyrime.
Po jo mirties valdžią užėmė nauja dinastija – Carlosas III (nesusijęs jokiais giminystės ryšiais). „Carloso III tėvai buvo trečiojo laipsnio pusbroliai, o tai to meto Europoje buvo puikus rezultatas to meto karališkiesiems žmonėms“, – teigia tyrėjai. Jam valdant, Ispanija suklestėjo.
Komanda pabrėžia, kad koreliacija tarp kraujomaišos lygių ir monarcho sėkmės buvo mažesnė, jei valdoma valstybė turėjo aktyvų parlamentą, kuris galėjo apriboti valdovo galias. Nepaisant kraujomaišos tarp dinastijų XV–XVIII amžiuje, jie pastebėjo, kad Šiaurės Europos parlamentai apsaugojo savo valstybes nuo kitur pastebėto neigiamo kraujomaišos poveikio.
Tyrimo rezultatai paskelbti moksliniame žurnale „Annals of Human Biology“.
