Mokslininkai teigia, kad „hobitai“ gali būti denisoviečių atšaka, ir Pietryčių Azijos salose galimai kryžminosi su šiuolaikinių žmonių protėviais.
Nors šiuolaikiniai žmonės – Homo sapiens – yra vienintelė išlikusi žmonių rūšis, kaip turbūt dauguma žino, praeityje žmonių rūšių būta ir daugiau. Pavyzdžiui, ankstesni tyrimai parodė, kad Homo erectus (labiausiai tikėtinas šiuolaikinių žmonių protėvis) iš Afrikos pradėjo migruoti prieš mažiausiai 1,8 milijono metų. Tuo tarpu šiuolaikiniai žmonės iš Afrikos galėjo pajudėti tik prieš 200 000 metų.
Per pastaruosius 20 metų Pietryčių Azijos salose (priklausančiose Brunėjui, Filipinams, Singapūrui ir Rytų Timorui) mokslininkai atrado daug naujų žmogaus šeimos medžio šakų, įskaitant ir Homo floresiensis – kurie dėl miniatiūrinių kūnų buvo praminti „hobitais“ – ir dar mažesnius Homo luzonensis.
Abiejų rūšių atstovai tebegyveno dar maždaug prieš 50 000-60 000 metų – o tai reiškia, kad jie galėjo gyventi regione tuo pačiu metu, kaip ir šiuolaikiniai žmonės.
Neseniai mokslininkai aptiko ženklų, kad išnykusios žmonių grupės ne tik sutapo laike, bet ir turėjo lytinių santykių su šiuolaikiniais pietryčių Azijos žmonėmis. Pavyzdžiui, iškastinė DNR rodo, kad šiuolaikinių papuasų ir pietų azijiečių protėviai kryžminosi su paslaptingaisiais denisoviečiais, kurie buvo artimi neandertaliečių giminaičiai.
Tačiau nors denisoviečių DNR kiekis šiuolaikiniuose šio regiono žmonėse yra gana didelis – kas rodo reikšmingą kryžminimąsi – šiame regione nebuvo surasta nė viena denisoviečių fosilija. Vieninteliai iki šiol aptikti šios paslaptingos žmonių rūšies pėdsakai visoje Žemėje – tai piršto kaulas ir žandikaulio fragmentas, rasti Tibete.
Dabar tyrėjai teigia, kad „hobitai“ H. floresiensis arba jų mažesnieji pusbroliai H. luzonensis – arba ir tie, ir tie – iš tikrųjų galėjo būti pietiniais denisoviečiais. Mokslininkai savo išvadas išsamiai aprašė moksliniame žurnale „Nature Ecology and Evolution“.
Norėdami išsiaiškinti Pietryčių Azijos priešistorę, tyrimo autoriai išanalizavo daugiau nei 400 šiuolaikinių žmogaus genomų iš viso pasaulio – įskaitant daugiau nei 200 iš Pietryčių Azijos ir Naujosios Gvinėjos salų. Mokslininkai specialiai ieškojo genetinių sekų, kurios gerokai skirtųsi nuo tų, kokios paprastai aptinkamos šiuolaikiniame žmoguje – nes tokia DNR galėjo kilti iš išnykusių žmogaus giminaičių, tokių kaip H. floresiensis ar H. luzonensis.
Naujas tyrimas patvirtino ankstesnį darbą, kurio metu buvo nustatyta, kad Pietryčių Azijos, Naujosios Gvinėjos ir Australijos žmonėms tenka palyginti didelis denisoviečių genų kiekis – iki 3-6 proc. Tai neparodė šiuolaikinių žmonių ir senesnių giminaičių – tokių kaip Homo erectus – kryžminimosi.
Tyrėjai taip pat rado labai skirtingų genetinių sekų pėdsakus denisoviečių DNR, išgautose iš Sibire rastų egzempliorių – kurie galėjo kilti iš santykių su labai tolimais šiuolaikinių žmonių protėviais. Tai gali reikšti, kad denisoviečiai galėjo kryžmintis su tokiomis archajiškomis žmonių rūšimis, kaip H. erectus. Tai galėjo nutikti maždaug prieš milijoną metų, prieš denisoviečiams skylant į pietines ir pietų Azijos atšakas.
Taigi, ką gali pasiūlyti šios naujos išvados? Viena iš galimybių yra tai, kad kaip dabar ir manoma, H. floresiensis ir H. luzonensis yra labai tolimi šiuolaikinių žmonių giminaičiai. Tai pat gali būti išsivystę iš H. erectus ar panašios senovinės žmonių rūšies – arba kad denisoviečiai yra visiškai atskira rūšis. Pagal pastarąjį scenarijų nė viena iš šių mažesnio ūgio žmonių rūšių nesikryžmino nei su denisoviečiais, nei su šiuolaikiniais žmonėmis.
Kita – ypatingesnė – galimybė yra ta, kad H. floresiensis ir H. luzonensis anatomijos požiūriu gali smarkiai skirtis nuo šiuolaikinių žmonių, tačiau kuri nors iš šių rūšių (o gal ir abi) gali būti artimesni šiuolaikinių žmonių giminaičiai, nei dažnai manoma.
Pagal šį scenarijų šios žmonių rūšys genetiškai galėjo nesiskirti tiek, kiek manyta anksčiau, aiškina tyrimo autorius ir Adelaidės universiteto (Australija) populiacijų genetikas João Teixeira. Jei taip, bet kuri (arba abi) šios linijos gali būti pietinių denisoviečių pavyzdžiais – tokiu atveju jie būtų kryžminęsi su Pietryčių Azijos žmonių protėviais, kas galimai paaiškintų didelį denisoviečių genų kiekį, randamą tenykščiuose šiuolaikiniuose žmonėse.
„Galbūt H. floresiensis ir H. luzonensis nėra labai skirtingos superarchajiškos grupės, kaip mes manome šiuo metu“, – sako J.Teixeira.
Tačiau ne visi tyrimo dalyviai sutiko su tokia išvada. Tyrimo bendraautorius ir Londono gamtos istorijos muziejaus paleoantropologas Chrisas Stringeris atkreipia dėmesį į archeologinius įrodymus, kad H. floresiensis ir H. luzonensis gyveno Pietryčių Azijoje mažiausiai prieš 700 000 – 1 000 000 metų, t.y. dar prieš išsivystant denisoviečių linijai. Atsižvelgdamas į tai, „hobitai“ ir jų pusbroliai gali būti pernelyg seni, kad būtų pietiniais denisoviečiais.
Tačiau seniausios fosilijos, kurios, kaip manoma, šiame regione yra susijusios su H. floresiensis ir H. luzonensis, nebūtinai turėjo priklausyti šioms rūšims, pažymi Texeira.
Vietoj to, šios fosilijos gali būti ankstesnės žmonių rūšies pėdsakai. Taigi, vis tiek gali būti, kad arba H. floresiensis, arba H. Luzonensis (arba abi rūšys) vėliau atvyko į atitinkamas salas – ir galėjo būti denisoviečiais.
Šis siūlomas „hobitų“ ir denisoviečių ryšys tebėra neaiškus, nes mokslininkai dar sėkmingai neišnagrinėjo H. floresiensis ar H. luzonensis fosilijų DNR, perspėja Teixeira.
„Tropinėmis sąlygomis DNR sunku išlikti nesuirus, – sakė jis. – Šiuo metu ši idėja yra tik spėlionės. Tačiau H. floresiensis ir H. luzonensis neabejotinai yra tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, kad būtų pietiniais denisoviečiais“.
Siekdami padėti užpildyti trūkstamas žmogaus giminės medžio šakas Pietryčių Azijos salose, tyrėjai turėtų DRN paieškas tęsti ne tik šio regiono žmogiškosiose fosilijose, bet ir ieškoti fosilijų kitose vietovėse – pavyzdžiui, Australijoje, mano J.Teixeira.
Tačiau jis pateikia prognozę, kad „kitas didelis žmogaus evoliucijos atradimas turi įvykti Pietryčių Azijos saloje“.
Parengta pagal „Live Science“.
