Matematika man visad atrodė kur kas didesnį potencialą turinti sritis, nei tik jos panaudojimas palūkanų ar draudimo išmokų apskaičiavimui. Gal todėl jau matematikos bakalauro studijų metu ėmiau mintyse žaisti žaidimą, kurio metu matematines teoremas, apibrėžimus, aksiomas pradėjau taikyti socialiniams dėsniams apibrėžti.
Nors kinų filosofui, logikui ir matematikui Hao Wangui tokie matematinių ir mokslinių procesų taikymai socialiniame gyvenime nebuvo itin priimtini. Savo knygoje „Nuo matematikos iki filosofijos“ H.Wangas nesižavi žmonių bandymais Einšteino reliatyvumo teorija paremti poziciją, kad ir žmonių etikos taisyklės yra reliatyvios bei sąlyginės. H.Wangas taip pat nesižavi ir teiginiais, kad evoliucijos teorija biologijoje turėtų pagrįsti ir šių dienų kapitalistinės visuomenės konkurencingumą.
H.Wango nuomone, tokie mokslo taikymai yra šiek tiek dviprasmiški ir ne iki galo tikslūs. Visiškai pritariu, kad tokie mokslo taikymai socialinių dėsnių analizėje nėra iki galo tikslūs. Vis dėlto, man atrodo, kad toks mokslo naudojimas socialiniuose kontekstuose dažnai atneša daugiau gyvybės, diskusijų ir prasmės, nei pats tiksliausias tokių mokslinių dėsnių panaudojimas atitinkamuose siauruose moksliniuose kontekstuose. Tad ir šį kartelį pamėginsiu pritaikyti „diametro“ sąvoką vienam socialiniui dėsniui apibrėžti.
2019 metais MO muziejuje, Vilniuje, buvo atidaryta paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Šios parodos kolekcija nušvietė pirmąjį Lietuvos laisvės dešimtmetį – nuo eksponatų, kurie buvo nepamainoma visų ano laikotarpiu Lietuvos namų ūkių dalimi iki aktualiausių ano meto Lietuvos menininkų kūrinių. Paskutinėmis parodos dienomis aplankęs MO muziejų, nustėrau – nesu tikras ar muziejuje Lietuvoje kada nors buvau matęs daugiau žmonių.
Žinoma, vaikščiodamas po parodą ėmiau atidžiai kvestionuoti parodos sąryšį su jos populiarumu ir aktualumu žmonėms. Iš nugirstų lankytojų pastabų bei pastebėjimų tapo aišku, kad kuo kažkokį parodos eksponatą lankytojai dažniau matydavo jų įprastoje aplinkoje praeityje, kuo mažiau laiko yra prabėgę nuo to eksponato konteksto lauko formąvimosi, tuo lankytojams tas eksponatas sukelia daugiau emocijų. Čia ir man ir šovė į galvą sąvoka – „konteksto diametras“, kurią čia ir derėtų apsibrėžti.
Ši matematinė „konteksto“ sąvokos interpretacija turi tris pagrindinius parametrus. Visų pirma, yra svarbu, kiek kontekstas geografiškai yra nutolęs nuo mums įprastos aplinkos – ar tai Carlosas Castaneda, sėdintis kur nors Pietų Amerikos džiunglėse ir kalbantis mums apie šamanizmą, ar tai koks Ričardas Gavelis „žaidžiantis pokerį Vilniuje“.
Ne mažiau svarbu ir kiek tas kontekstas yra pažįstamas mūsų artimoje aplinkoje – JAV prezidento rinkimai gal ir itin nutolę geografiškai, tačiau šio politinio proceso populiarumas tikrai neleidžia mums interpretuoti šio konteksto kaip kažin kokio tolimo ar nepažįstamo. Galiausiai trečiasis „konteksto diametro“ parametras – kiek metų prabėgo nuo šio konteksto formavimosi: ar tai šimtmečius trunkanti matematinė diskusija apie tai, kiek skirtingų begalybių egzistuoja, ar tai prieš dieną užgimusi diskusija dėl paplūdimio Lukiškių aikštėje.
Kuo kontekstas yra labiau nutolęs nuo mūsų artimos aplinkos geografiškai, kuo kontekstas mūsų aplinkai yra mažiau žinomas, kuo daugiau metų yra prabėgę nuo konteksto formavimosi pradžios, tuo jo „diametras“ yra didesnis. Žinoma, kyla klausimas – kaip šis „konteksto diametro“ apibrėžimas siejasi su populiariąja lietuviška publicistika?
Analizuojant didžiąją dalį šių dienų populiariosios internetinės publicistikos Lietuvoje, susijusios su šių dienų aktualijomis, politiniais, ekonominiais procesais, nesudėtinga nustatyti tendenciją, kad tokiuose straipsniuose dominuoja labai mažo dydžio „konteksto diametrai“. Aktualijų analizėse pateikiami kontekstai geografiškai dažniausiai nenutolsta nuo Lietuvos, analizėse ryškiai trūksta istorinių kontekstų – dažniausiai apsiribojama prieš dieną ar dvi susiformavusiais kontekstais. Vardan to, kad publicistika pritrauktų kuo platesnę ir didesnę auditoriją, itin vengiama žmonėms mažai pažįstamų kontekstų – daugumoje straipsnių tesisuka tie patys keliolika kontekstų. Kur veda šis šių dienų „mažų konteksto diametrų“ publicistikos modelis?
Čia galima pasinaudoti amerikiečių kompozitoriaus ir matematiko Garetho Loy’aus teorija, pristatoma knygoje „Muzimatika“, kurioje autorius analizuoja matematinius dėsnius muzikoje. Viename iš knygos skyrių autorius kalba apie muzikos sritį, kuri analizuoja informacijos kiekį, gaunamą su atitinkamais muzikiniais signalais. Šiame skyriuje G.Loy’us pateikia vieno įdomaus eksperimento pavyzdį.
Tarkime, kad muzikos mokytojas muzikos pamokoje mums pateikia užduotį – nusisukus nuo mokytojo, iš klausos nustatyti, kurį pianino klavišą jis paspaudžia – bei tą muzikinę natą užrašyti savo sąsiuvinyje. Prieš pradėdamas pirmąją eksperimento dalį, mokytojas pasako, jog joje jis spaus tik „do“ natos klavišą. Tad kaskart mokytojui paspaudus klavišą, rašome „do“, „do“, „do“. Prieš pradėdamas antrąją eksperimento dalį, mokytojas pasako, kad šioje dalyje jis jau spaus ne vieną ir tą patį klavišą, o atsitiktine tvarka rinksis absoliučiai bet kurį klavišą iš 88 pianino klavišų. Tad mūsų užduotis iš klausos nustatyti, kurį klavišą mokytojas paspaudė, darosi itin sudėtinga. Kokia šio eksperimento prasmė?
G.Loy’us šį eksperimentą pateikia kaip vienos teorijos pagrindimo pavyzdį – kuo didesnėje nežinomybėje mes klausomės muzikinių signalų, kuo didesnis galimų muzikinių signalų spektras, tuo daugiau informacijos mes gauname su kiekvienu informaciniu signalu. Minėtojo eksperimento pirmoje dalyje galimų muzikinių signalų spektras minimalus – tik vienas garsas, tad nėra jokios nežinomybės – kuo puikiausiai žinoma, kokia bus sekanti nata. Taigi, išgirdę konkretų „do“ natos garsą, mes negauname absoliučiai jokios informacijos su šiuo garsu, nes ir taip žinojome, koks muzikinis garsas tai bus. Tuo tarpu antroje eksperimento dalyje mes klausomės mokytojo spaudžiamų klavišų didžiulėje nežinomybėje – absoliučiai nenutuokiame, kurį iš 88 garsų išgirsime. Taigi, išgirdę tą konkrečią natą, mes gauname milžinišką informacijos kiekį apie tą garsą, kurio prieš tai nesitikėjome.
Kuo visa ši teorija susijusi su šių dienų „mažų konteksto diametrų“ publicistikos modeliu?
Kadangi šių dienų publicistikoje naudojamų kontekstų spektras nėra didelis ir kadangi straipsnius pradedame skaityti daugiau mažiau žinodami, kokie kontekstai jame bus – pats informacijos kiekis gaunamas su kiekvienu straipsniu būna itin minimalus. Visuomenės egzistavimas tokioje skurdžioje informacinėje aplinkoje be jokios abejonės yra pasmerktas intelektiniam degradavimui. Tuo tarpu didžiulis spektras „įvairaus diametro kontekstais“ užpildytos publicistikos straipsnių skaitymas nežinomybės būsenoje – nenutuokiant, kokie kontekstai ten slypės – leistų su kiekvienu straipsniu gauti milžinišką informacijos kiekį.
Galbūt todėl ir šį straipsnį pradėjau nuo Hao Wango citavimo – filosofofo, logiko, matematiko, kurį Lietuvos socialinėje plotmėje žino daugiausia trys žmonės – ir kuris vykdė savo veiklą visai kitam pasaulio gale, ir kuris nagrinėja šimtmečiais aktualius matematikos, filosofijos procesus. Nes sunku pasyviai stebėti populiariosios lietuviškos publicistikos „kontekstų diametrų“ vidurkio kritimą kiekvieną dieną.
