Elono Musko paslaptys: kaip iš tiesų veiks smegenų ir kompiuterio sąsaja „Neuralink“? Mokslo populiarinimo konkursas

Vasario pradžioje pasaulį apskriejo žinia, kad „Neuralink“ tyrimuose dalyvaujanti beždžionė sėkmingai gali žaisti kompiuterinius žaidimus, o Elonas Muskas tyrimus su žmonėmis norėtų pradėti dar šiemet. Tai vėl pakurstė daugybę etinių, moralinių, religinių diskusijų – tačiau kaip ši technologija mintis gali paversti veiksmu?

Žinoma, vizionierius E.Muskas tikrai nėra pirmasis, pasišovęs sukurti smegenų ir kompiuterio sąsają (SKS), o pirmieji bandymai pradėti prieš daugiau nei pusę amžiaus. 1998 m. Johnui Ray (JAV), patyrusiam smegenų kamieno insultą, medikai pasiūlė SKS implantą. Po kelių mėnesių praktikos visiškai paralyžiuotas vyras kompiuterio ekrane mintimis gebėjo judinti pelės žymeklį, rašyti žodžius ir taip bendrauti su aplinkiniais.

Pagrindinė nervų sistemos ląstelė yra neuronas, jų galvos smegenyse yra 86 milijardai. Pats neuronas yra apvilktas riebaline plėvele – plazmine membrana. Žiūrint pro mikroskopą, galima pamatyti, kad ląstelė yra sudaryta iš kūno ir daugybės mažų ataugų – dendritų, per kuriuos informacija patenka į kūną, bei dažniausiai vieno aksono, kuriuo informacija perduodama tolyn. Ilgiausias aksonas mūsų kūne, perduodantis jutimų informaciją iš kojos nykščio, yra net 1,5 metro ilgio.

Aksoną galima įsivaizduoti tarsi daugybę mažų elektrinių kondensatorių, sujungtų į vieną grandinę. Kai neuronas yra sudirginamas, per membraną pradeda tekėti jonai. Tai įmanoma, nes skiriasi ląstelės viduje ir išorėje esančio skysčio sudėtis. Pastarasis yra labai panašus į jūros vandenį – iš kurios, manoma, kilo visa gyvybė. Plūstant jonams, aksono „kondensatoriai“ paeiliui išsikrauna – tada per visą neurono ilgį nuvilnija nervinis impulsas. Taip biologiniuose audiniuose atsiranda elektra.

Suprantama, uždėjus ant galvos odos elektrodus, šį smegenų elektrinį aktyvumą galima užregistruoti. Šis metodas vadinamas elektroencefalografija (EEG) ir jis dažnai naudojamas medicinoje – pavyzdžiui, galima stebėti epilepsijos priepuolį ar narkozės gylį.

Vieno neurono aktyvumo neinvaziniu būdu matyti neįmanoma, o EEG mes stebime tūkstančius maždaug sinchroniškai sujaudinamų neuronų. Šie daugiausia yra piramidės formos ir įsitaisę didžiųjų galvos smegenų žievėje. Kai kada grupiniai nerviniai impulsai kyla periodiškai ir sukuria EEG teigiamus bei neigiamus nuokrypius – smegenų bangas, kurios tradiciškai žymimos graikiškomis raidėmis.

Smegenų bangų intensyvumas ir struktūra, priklausomai nuo fiziologinės būklės ar įvairių ligų, labai kinta. Ramybės metu, užsimerkus gumburo (smegenų dalis, apsupta pusrutulių) neuronuose kyla savaiminiai impulsai, kurie plačiu skaidulų pluoštu išplinta po visą smegenų žievę.

Tai – alfa bangos, geriausiai matomos pakaušio srityje. Ir atvirkščiai – intensyviai galvojant, įvyksta EEG desinchronizacija – bangų amplitudė smarkiai sumažėja, o dažnis padidėja (beta bangos). Tai nereiškia sumažėjusio smegenų aktyvumo, o kaip tik priešingai – tiesiog nerviniai impulsai plinta ne viena, o įvairiomis kryptimis ir suminis efektas yra mažas.

Giliai miegant, smegenų žievėje kyla didelės amplitudės lėtos delta bangos, kurių atsiradimas žvaliam suaugusiam žmogui gali rodyti sunkias smegenų ligas – nors vaikams tai yra normalus fiziologinis reiškinys. Gilią miego fazę pakeičia kita – paradoksinio miego. Įdomu, kad tada EEG matomos beta bangos – taigi, toks miegas primena aktyvų mąstymą būdravimo metu. Šioje miego fazėje didėja kraujospūdis, širdies susitraukimų bei kvėpavimo dažnis, pastebimi greiti akių judesiai, o žmogus raiškiai sapnuoja.

Smegenų elektrinis aktyvumas užrašomas ir „Neuralink“ sukurtoje sistemoje. Tik joje elektrodai nėra dedami ant galvos, o implantuojami tiesiai į smegenis – taip gaunama detalesnė informacija ir mažiau trikdžių – pavyzdžiui, akių judėjimo, mirksėjimo, net kraujagyslių pulsavimo. Be to, smegenų skystis, dangalai, kaukolė veikia kaip izoliatoriai – o tai silpnina signalus apie tūkstantį kartų.

Užtikrinant tikslumą ir saugumą, buvo sukurtas neurochirurginis robotas, kuris geba pragręžti kaukolę ir greitai implantuoti elektrodus. Nors operacija atliekama automatiškai, chirurgai ją prižiūri ir gali bet kada koreguoti roboto veiksmus.

Tradiciškai SKS buvo naudojamos elektrodų gardelės iš metalo ar puslaidininkių, bet „Neuralink“ pasuko kitu keliu. Jie sukūrė lanksčias polimero gijas, kurių viduje yra labai plonas aukso sluoksnis, o ant kiekvienos gijos yra po 32 auksinius elektrodus. Šios gijos yra pranašesnės, nes sukelia silpnesnį imuninį atsaką, be to, mažiau žalojamos kraujagyslės ir kiekviena gija implantuojama atskirai, todėl atsiveria prieiga prie didesnės smegenų dalies.

Senieji elektrodai buvo standūs, trindavosi į smegenų audinį, galiausiai aplinkinis audinys imdavo randėti, kol elektrodai nebegalėdavo registruoti neuronų signalų, net nekalbant apie toksinį poveikį pačioms smegenims. Tikimasi, kad dabar šių problemų pavyks išvengti. Visas implantas sveria keliolika gramų, o gijų storis yra apie 5 μm. Palyginimui, neurono skersmuo svyruoja tarp 10-25 μm.

Norint suprasti, ką tiksliai aptinka „Neuralink“, reikia žinoti keletą dalykų. Pirma, signalai gali būti aukšto dažnio (> 300 Hz), kuriuos sukuria atskiras neuronas (veikimo potencialai – VP), ir žemo – šie formuojasi už ląstelės ribų ir yra daugelio neuronų aktyvumo rezultatas. Nors jie yra labai panašūs į anksčiau minėtas smegenų bangas, bet jų biologinė prigimtis, kaip manoma, šiek tiek skirtinga.

Iš šių signalų gaunama informacija viena kitą papildo, o „Neuralink“ sistema geba užrašyti abu signalų tipus. Anksčiau buvo manoma, kad žemesnio dažnio signalai yra mažiau specifiški ir negali tiksliai apibūdinti judesio, bet naujesni tyrimai rodo, kad iš jų galima gauti ne mažiau informacijos, nei iš pavienių neuronų aktyvumo. Pagal šiuos signalus galima numatyti, kokius judesius žmogus planuoja atlikti. Pavyzdžiui, įsivaizduodami, kad judinate dešinę ranką, iš tiesų galite judinti pelės žymeklį ekrane arba roboto galūnę.

Antra, sudirgintas neuronas sukuria VP pagal dėsnį „viskas arba nieko“ – tai patogu koduojant signalą dvejetainėje sistemoje, nes VP susidaro (1) arba ne (0). Vadinasi, svarbus tik pats VP atsiradimo faktas, o ne amplitudė ar trukmė. Tada problema tampa klaidingai teigiami VP, kuriuos aptikti sudėtinga. Vis dėlto, „Neuralink“ inžinieriai pastebėjo, jog nustačius filtrą, kuris leistų maždaug 1 klaidingą teigiamą VP per 5 sekundes, pasiekiama geresnių rezultatų, nes nėra atmetami tikri VP, nepasiekiantys nustatyto slenksčio.

Tikimasi, kad maždaug monetos dydžio implantas realiu laiku galės registruoti, stiprinti ir analizuoti informaciją iš tūkstančių elektrodų, kuri į išorinius įrenginius būtų perduodama „Bluetooth“ ryšiu. Baterijos turėtų užtekti visai dienai, o ją pakrauti galima naktį indukciniu (bevieliu) būdu. Be abejo, yra ir sunkumų. Bet kokia invazija į žmogaus organizmą kelia infekcijos grėsmę, taip pat bendrosios anestezijos, kraujavimo – nors pastaroji ir sumažinta dėl itin plonų gijų.

Stimuliuojant elektrodais, smegenų signalus galima ne tik aptikti, bet ir sukelti. Visi mūsų pojūčiai, emocijos, mintys yra tik silpnos elektros srovės smegenyse, kurias teoriškai įmanoma sukelti išoriniais metodais. Kita vertus, kol bus sukurti kokybiški dirbtiniai pojūčiai – dar tolimas kelias, nors, tarkime, stimuliuojant pakaušinę skiltį, imituoti pavienius šviesos blyksnius nėra sudėtinga.

Neuronai smegenų žievėje yra išsidėstę ne chaotiškai, bet sudaro tam tikrą struktūrą. Pavyzdžiui, motorinę (raumenų judėjimo) funkciją atliekantys neuronai randami momeninės skilties priešcentriniame vingyje. Raumenys, kurių judesiai yra preciziški, užima santykinai didesnę žievės dalį – toks iškreiptas žmogaus vaizdas pagal užimamą žievės plotą vadinamas homunkulu – jame plaštakos ir veidas yra neproporcingai dideli. Taigi, pagal neuronų lokalizaciją galime pasakyti, kurias raumenų grupes jie valdo. Be to, SKS „mokosi“ – uždėjus jutiklius ant gyvūno galūnių, galima susieti judesius su specifinių neuronų aktyvumu – taip pasiekiamas didelis tikslumas.

Idėja paprasta – dėl ligos prarastą elektrinę smegenų funkciją pakeisti dirbtine elektronika. Tai palengvintų paralyžiuotų pacientų bendravimą, o su egzoskeletu galbūt net pavyktų atkurti judėjimo funkciją. Stimuliuojant nugaros smegenis pacientams, patyrusiems stuburo lūžį nardant ar autoavarijoje, būtų galima „aplenkti“ pažeidimo vietą. Panašiai tai padėtų ir akliesiems, ir kurtiesiems. Įprastai įvairios smegenų žievės sritys yra sujungtos tarpusavyje.

Patyrus insultą, per kelias valandas dalis nervinio audinio žūva, o aplinkinė sritis (penumbra) pažeidžiama. Kadangi jungtys tarp penumbros ir sveikos žievės zonos gali eiti per insulto sritį, jos prarandamos. Elektrodais aptinkant sveiko audinio signalus ir koordinuotai stimuliuojant penumbrą, ilgainiui tikimasi atkurti jungtis – nes padidėjusi sąveika tarp neuronų sustiprina jų tarpusavio ryšius. Nors potencialus pritaikymas medicinoje beribis, pats E.Muskas neslepia ambicijų taikyti „Neuralink“ ir sveikiems žmonėms, taip smarkiai išplėsdamas jų intelektines galimybes.