JAV kariuomenės mokslininkai ledo kerną (mėginį) Grenlandijos šiaurės vakaruose 1966 m. paėmė vykdant projektą „Iceworm“ – slaptą misiją, kuria buvo siekiama pastatyti požeminę bazę, slepiančią šimtus branduolinių užtaisų, galinčių pasiekti Sovietų Sąjungos teritoriją. Arkties tyrimų stotis, pavadinta „Camp Century“, liudija šio karinio projekto istoriją. Bet projektas „Iceworm“ „ištirpo“ – bazė buvo apleista, o ledo kernas gulėjo užmirštas šaldiklyje Danijoje, kol vėl buvo atrastas 2017 m.
Kai 2019 m. mokslininkai ištyrė šerdį, jie atrado suakmenėjusių augalų fragmentus – augalų, kurie dabartinėje ledinėje žemėje galimai klestėjo prieš milijoną metų. Iki šiol oficialiai manyta, kad dabartinei Grenlandijos ledo dangai yra beveik 3 milijonai metų – tačiau maži augalų fragmentai rodo priešingai. O tai demonstruoja, kad tam tikru momentu per pastarąjį milijoną metų – ar galbūt net ir per pastaruosius kelis šimtus tūkstančių metų – didelė Grenlandijos dalis buvo be ledo.
Tačiau šiandien didžiąją Grenlandijos dalį dengia ledo danga, užimanti apie 1,7 milijono kvadratinių kilometrų plotą (iš bendros 2,2 mln. km2 Grenlandijos teritorijos).
Jei naujojo tyrimo duomenys pasirodys esantys teisingai – ir paaiškės, kad dauguma Grenlandijos ledų išnyko palyginus neseniai – tai stipriai susikirs su teiginiu apie dabartinio ledo sluoksnio stabilumą, reaguojant į žmogaus sukeltus klimato pokyčius. Jei visas Grenlandijos ledas ištirptų, jūros lygis pakiltų maždaug 7 metrais, 2019 m. teigė JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija. Kovo 15 d. moksliniame žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ publikuotame tyrime skelbiama, kad tiek pakaktų, jog būtų užtvindyti pakrančių miestai visame pasaulyje.
Šaltojo karo laikų projektas
JAV armijos inžinierių korpusas „Camp Century“ pradėjo statyti 1959 m., o mokslininkai B.L. Hansenas ir Chesteris Langway'us jaunesnysis prižiūrėjo 3,4 metro ilgio ledo kerno paėmimą iš 1368 m gylio. Armijai nutraukus „Iceworm“ projektą, kernas pateko į saugyklą – pirmiausia Niujorko valstijos universitete, kur dirbo C.Langway'us, o paskui Nielso Bohro institute Kopenhagoje, sako naujojo tyrimo vadovas ir Vermonto universiteto Geologijos katedros docentas Andrew Christas.
„Ledo kerno dugne yra įšalusių nuosėdų gabalų, apie 10 centimetrų ilgio ir 10 centimetrų skersmens, – teigia jis. – Jie suėjo juos į stiklinius indelius, užrašė „Camp Century sub ice“ ir pamiršo“. Tik 2017 m. inventorizuojant medžiagas ir rengiantis jas perkelti į naują šaldiklį, instituto kuratorius Jørgenas Pederis Steffensenas atpažino seniai pamestus kerno pavyzdžius. Jis nedelsdamas susisiekė su tyrėjais dėl nuosėdų tyrimo.
„Kai radome fosilijas, tai buvo viena iš tų „eureka!“ akimirkų, tai buvo visiškai netikėta“, – prisimena A.Christas. Skalaudami sušalusią dirvą, kad išrūšiuotų skirtingo dydžio grūdelius, mokslininkai pastebėjo vandenyje plaukiojančius „mažus juodus objektus“. Kai kuriuos tokius plūduriuojančius taškelius A.Christas pakišo po mikroskopu. „Ir bum! Šiose užšalusiose nuosėdose buvo šakelių ir lapų fosilijų, – pasakoja mokslininkas. – Ir geriausias būdas jas apibūdinti – išdžiovintos šalčiu. Kai ištraukėme jas ir užpylėme trupučiu vandens, jos atsiskleidė – ir atrodo tarsi dar dar vakar buvusios gyvos“.
Tokie augalai – greičiausiai liudijantys borealinį mišką – Grenlandijoje galėjo augti tik tuo atveju, jei saloje nebuvo ledo dangos – todėl kitas tyrimo žingsnis bus išsiaiškinti, kaip seniai tai įvyko, rašo tyrimo autoriai.
Palaidoti klimato įrodymai
Norėdami nustatyti augalų amžių, mokslininkai ištyrė aliuminio ir berilio izotopus (to paties cheminio elemento variantus su skirtingu neutronų skaičiumi), kurie kaupiasi mineraluose dėl natūralios radiacijos, prasiskverbiančios per atmosferą. Šie izotopai gali pasakyti mokslininkams, kiek laiko mineralai buvo paviršiuje, ir kiek laiko jie buvo palaidoti po žeme.
Remdamiesi izotopų santykiais, tyrimo autoriai nustatė, kad dirvožemis ir jame augę augalai Saulės spindulius paskutinį kartą matė laikotarpyje tarp kelių šimtų tūkstančių iki maždaug milijono metų. Tyrimo duomenimis, lapų vaško pėdsakai pagrindinėse nuosėdose yra panašūs į dabartinių Grenlandijos tundros ekosistemų pėdsakus.
Deguonies-18 izotopas, surastas kerno nuosėdų porose, pateikė daugiau užuominų apie šią senovinę ekosistemą. Deguonies-18 nuosėdose buvo 6-8 proc. daugiau nei vidutiniškai per pastarąją holoceno (dabartinės Žemės epochos) dalį. Vienas to paaiškinimų būtų tai, kad izotopas ten atsirado dėl kritulių, prasiskverbusių į gilesnius dirvos sluoksnius, nes ledo dangos buvo nedaug.
Remiantis geologiniais duomenimis ir vandenynų geochemija, mokslininkai yra apskaičiavę, kad dabartinis Grenlandijos ledo lygis laikosi maždaug 2,6 milijono metų, rašo tyrimo autoriai. Tačiau naujieji duomenys rodo, kad Grenlandijos ledas prieš paskutinįjį salos užšalimą buvo visiškai išnykęs – o tai rodo anksčiau nežinomą ledo sluoksnio stabilumo svyravimą.
Tiesą sakant, mokslininkai jau perspėja, kad Grenlandija jau artėja prie kritinio ledo praradimo taško – prognozuojama, kad iki 2055 m. žiemos sniegas nustos papildyti sezoninio atitirpimo nulemiamą sumažėjimą.
„Tai svarbu, nes mes judame į šiltesnę ateitį, – sako A.Christas. – Mūsų klimato sistema turi subtilią pusiausvyrą. Jei ji pakankamai pasikeis, gali ištirpti didelė šių ledo dangų dalis ir pakilti jūros lygis – ir tai užtvindytų dideles tankiausiai apgyvendintų Žemės teritorijų dalis“.
Parengta pagal „Live Science“.
