Mechanizmą 1901 m. atrado graikų kempinių narai, kurie aptiko laivo, kuris, kaip manoma, nuskendo pirmajame amžiuje pr.m.e, liekanas. Tai nutiko netoli Antikiteros salos Viduržemio jūroje – todėl prietaisas ir buvo pradėtas vadinti Antikiteros mechanizmu.
Mokslininkai mano, kad mechanizmas buvo sukurtas siekiant numatyti penkių tuo metu žinomų planetų (Merkurijaus, Veneros, Marso, Jupiterio ir Saturno) judėjimą, Mėnulio fazes, o taip pat Mėnulio ir Saulės užtemimus. Tačiau visas mechanizmo veikimo principas buvo nežinomas, nes išliko tik 82 dalys – maždaug trečdalis viso įrenginio.
Norėdami pilnai rekonstruoti, kaip veikė Antikiteros mechanizmas, Londono universiteto koledžo (UCL) mokslininkai padarė įrenginio rentgeno nuotraukas ir sukūrė išsamų 3D modelį, pagrįstą senovės Graikijos matematiniais metodais.
Centre – ne Saulė, o Žemė
„Saulė, Mėnulis ir planetos mūsų akyse iškyla viename ryškiausių senovės graikų pasiekimų, – sako mokslinės grupės vadovas profesorius Tony Frithas. – Mums pirmą kartą pavyko sukurti modelį, kuris atsižvelgtų į visą turimą informaciją apie fizinį objektą ir atitiktų mokslinius aprašymus, kurie taikomi pačiam mechanizmui“.
Prieš tai mokslininkams jau buvo pavykę atkurti mechanizmo galinės dalies veikimo principą – dalies, kuri yra geriau išlikusi. Tačiau sudėtinga bronzinių krumpliaračių sistema už priekinės plokštės liko paslaptimi – kol nebuvo paskelbtas šis UCL ekspertų tyrimas.
Kaip pažymi „The Guardian“, senovės astronomų darbą labai apsunkino jų supratimas, kad Saulė ir planetos sukosi aplink Žemę, o ne atvirkščiai. Jei jie būtų pasikliovę šiuolaikinėmis žiniomis, kad Saulės sistemos planetos sukasi aplink Saulę, jiems būtų daug lengviau apskaičiuoti pagrindinių dangaus kūnų judėjimo trajektoriją.
Savo darbe mokslininkai taip pat bandė išsiaiškinti, kiek teisingai informaciją pateikė „senovinis kompiuteris“ – tačiau gauti tikslaus atsakymo į šį klausimą nepavyko. Tyrimo autoriai šiuo klausimu pažymi: „Nemanome, kad senovės astronomai sugebėjo atlikti labai tikslius astronominius stebėjimus“.
Be to, dar nėra aišku, kaip senovės Graikijos mokslininkai sugebėjo pagaminti Antikiteros mechanizmą, naudodamiesi tada turimais įrankiais ir medžiagomis.
„The Guardian“ rašo, kad koncentriniai žiedai, kuriais prietaise sukosi dangaus kūnai, turėjo veikti panaudojant tuščiavidures ašis, įstatytas vienas į kitas. Tačiau kaip senovės amatininkams pavyko pagaminti kažką panašaus be tekinimo staklių, išlieka paslaptimi.
Kodėl ne laikrodis?
„Koncentriniai vamzdeliai šio „planetariumo“ centre yra silpniausia mano tikėjimo senovės graikų technologija ir mūsų modelio vieta, – britų leidiniui sakė vienas tyrimo autorių Adamas Wojcikas. Šiandien mes tam naudotume tekinimo stakles, tačiau negalime manyti, kad tai metalo apdirbimui galėjo panaudoti senovės graikai“.
Taip pat nėra iki galo žinoma, kam tiksliai buvo naudojamas Antikiteros mechanizmas – ar tai buvo žaislas, ar mokymo priemonė, ar turėjo kokį kitą tikslą. Be to, mokslininkai nesupranta, kodėl šis prietaisas yra unikalus – kodėl nėra surasta panašių.
„Keista, kad nėra rasta nieko net iš tolo panašaus, – sako A.Wojcikas. – Jei jie turėjo technologiją, reikiamą pagaminti Antikiteros mechanizmui, tai kodėl jie negalėjo panaudoti jos kitoms mašinoms – pavyzdžiui, laikrodžiams?“
Dabar, pasitelkdami šiuolaikines technologijas ir medžiagas, mokslininkai bandys sukurti veikiantį mechaninį Antikiteros mechanizmo modelį. O tada – dar kitą modelį, tačiau jau pagrįstą tik medžiagomis ir įrankiais, kurie buvo prieinami senovės graikams.
Galbūt tada jie gaus keletą atsakymų į rūpimus klausimus.
Parengta pagal BBC.
