Atsiribojimas nuo kitų yra natūralus sergančių gyvūnų elgesys. Net kai žmonės jaučiasi blogai, gali būti fiziškai apriboti – pavyzdžiui, gulėti lovoje, taip netiesiogiai mažindami riziką susidurti su kitais, kuriuos galėtų užkrėsti.
Deja, žmogus dažnai gali nuslopinti šį instinktą dėl spaudimo dirbti, mokytis ar bendrauti – o tai kelia pavojų mūsų bendruomenėms ir mums patiems. Elementarus pavyzdys – sirgdami besimptome SARS-CoV-2 forma, galime kelti pavojų kitiems, patys to nė nežinodami.
Naujame tyrime, publikuotame „Science“, nagrinėjama, kaip šeši socialiniai gyvūnai, įskaitant skruzdėles, šikšnosparnius, omarus ir bites, aktyviai vengia vienas kito arba pašalina sergantįjį, kad užkratas neplistų grupėje.
„Žvilgsnis į gyvūnus gali mums pasakyti apie tai, ką turėtume daryti kaip visuomenė, kad žmonės sirgdami galėtų elgtis taip, jog apsaugotų ir save, ir visą visuomenę“, – aiškina biologė Dana Hawley.
Skruzdėlės ir termitai yra intriguojantys pavyzdžiai, nes jie kartais gali išsiųsti įspėjamuosius signalus kitiems savo bendruomenės nariams vos 15 minučių po patogeno poveikio – net jei jie dar nebuvo užsikrėtę.
Pavyzdžiui, susidūrus su grybų sporomis, kai kurios termitų rūšys pradeda nedelsiant vibruoti – kad jų lizdų draugai žinotų, jog jų reikia vengti.
Kitas pavyzdys – grybeliu užkrėsta skruzdė per kelias valandas po to, kai buvo apnuodyta, gali pati pasitraukti iš skruzdėlyno. Tai vadinama aktyvia saviizoliacija – nes skruzdė tiesiogiai keičia savo elgesį, reaguodama į galimą ligą.
Iš pradžių tai gali atrodyti altruistiška, tačiau kadangi socialūs vabzdžiai (tokie kaip bitės, skruzdėlės ir termitai) kolonijose yra glaudžiai susiję, jų „savanaudiški“ genai ir toliau gyvena kituose, jei jiems pavyksta apsisaugoti nuo ligų – ši sąvoka žinoma kaip „socialinis imunitetas“.
Šikšnosparniai vampyrai daro kažką panašaus, nors ir pasyviau. Kai mokslininkai suleido šikšnosparniams nedidelį bakterijų kiekį, nekenksminga medžiaga sukėlė imuninį atsaką, dėl kurio šikšnosparniai kur kas mažiau dalyvavo savo bendruomenėje- net jei jie iš kitų vis tiek gaudavo maisto kraujo pavidalu ir palaikė kai kuriuos socialinius kontaktus.
„Pasyvus socialinis atsiribojimas nuo šikšnosparnių vampyrų yra ligos „šalutinis produktas, – sako Teksaso universiteto biologas Sebastianas Stockmaieris. – Pavyzdžiui, sergantys šikšnosparniai vampyrai gali būti labiau vangūs, kad galėtų nukreipti energiją brangiai kainuojančiam imuniniam atsakui. Matėme, kad ši letargija sumažina kontaktą su kitais.“
Kitais atvejais nuo sergančiojo gali atsiriboti pati bendruomenė. Pavyzdžiui, kai serga žmogus, jo kvapas ir išvaizda paprastai skiriasi, o tai gali būti signalas kitiems žmonėms laikytis nuo sergančiojo atokiau.
„Jeigu sėdite lėktuve ir kažkas šalia jūsų kosėja, gali būti, kad rečiau norėsite su tokiu kalbėtis, arba galite pasilenkti į vieną savo sėdynės pusę, – paaiškina D.Hawley. – Mes keičiame savo elgesį, kad sumažintume ligos riziką, ir tai darome visą laiką negalvodami – nes tai evoliuciškai įsitvirtino mumyse“.
Karibų jūros dygliuotieji omarai savo bendruomenėje imasi panašių veiksmų. Pavyzdžiui, sveiki omarai gali savo iniciatyva palikti duobę, jei kiti turi ligos požymių. Tai pavojingas sprendimas, į kurį negalima žiūrėti lengvabūdiškai – nes tokiais veiksmais omaras kelia pavojų bendruomenei, grobuonims tampa lengviau priartėti prie grobio. Tačiau jeigu virusas yra mirtinas, gali būti verta pabandyti šią problemą spręsti rizikuojant.
Bitės kur kas žiauriau reaguoja į galimas infekcijas. Kai svarbiausia yra avilio nauda, yra žinoma kad sveikos bitės priverčia sergančius vabzdžius izoliuotis, kartais agresyviai išmesdamos sergančiuosius iš lizdo.
„Žinduolių priverstinė atskirtis nebuvo eksperimentiškai įrodyta, nors kai kurių primatų gretose tai stebėta. Priverstinis karantinas vyko per visą žmonijos istoriją ir tebėra svarbi visuomenės sveikatos apsaugos priemonė nuo ligų, tokių kaip Ebola ir SARS“, – rašo autoriai.
Kalbant apie žmonių ligų protrūkius, sunku pasakyti, kiek saviizoliacija yra savanoriška, o kiek yra vykdoma vadovaujantis vyriausybės taisyklėmis. Labiausiai tikėtina, kad tai tikriausiai daroma dėl abiejų priežasčių.
Žvelgiant į gyvūnų karalystę kaip visumą, atrodo, kad saviizoliacija, kontaktų vengimas, atskirtis ir visos grupės socialinis atsiribojimas gali labai paveikti užkrato plitimą.
Autoriai pripažįsta, kad visada bus neigiamų pasekmių – pavyzdžiui, omaro žūtis išėjus iš saugaus būsto ar sergančiojo kontaktai su artimaisiais – tačiau žmonės gali pasverti riziką ir naudą tam, kad būtų galima nuspręsti, kaip geriausiai apsaugoti mūsų rūšį ateityje.
