Įvertino: kaip atrodo lietuvio darboholiko portretas? Mokslo populiarinimo konkursas

XXI a., kur vyrauja greitas gyvenimo tempas, virtuali realybė, inovacijų kūrimas ir plėtra, individo smegenų funkcionavimo galimybių panaudojimas (pvz., neuroekonomika, neurorinkodara ir kt.), asmuo, siekiantis karjeros, tampa šių ir kitų nurodytų aspektų įkaitas. Šiandieninis individas turi viską išmanyti, daug kuo domėtis, visur suspėti ir puikiai save reprezentuoti. Kokia viso to kaina?

Darboholizmas yra individo elgsenos rezultatas, turintis įtakos disbalanso atsiradimui tarp darbo ir asmeninio gyvenimo (Huang, 2010). Šis asmuo dirba daug valandų, siekdamas puikių darbo rezultatų. S.Hamermesh, J.Slemrod (2005) akcentuoja, kad darboholizmas prasideda ankstyvoje asmens karjeros stadijoje. Taigi, sėkmingo ir perspektyvaus gyvenimo kaina susideda iš tokių elementų kaip asmeninis gyvenimas (jo praradimas), sveikata (fizinės ir psichologinės sveikatos sutrikimai). Šiuo atveju darboholikui norma tampa darbo-asmeninio gyvenimo konfliktas, atsiribojimas nuo artimų asmenų, susitelkimas į darbą, sveikatos negalavimai.

Apie darboholizmo problemą yra diskutuojama, tačiau nėra aiškiai ir konkrečiai išskirti pagrindiniai bruožai, kurie yra būdingi darboholikui Lietuvoje. Atliekant tokio pobūdžio analizę, yra vartojamos tokios sąvokos, kaip darbui skiriamas laikas ir asmeniniam gyvenimui skiriamas laikas. Darbui skiriamas laikas yra suprantamas kaip darbui ir su šia veikla susijusios sritims skiriamas laikas per parą. Asmeniniam gyvenimui skiriamas laikas apibrėžiamas kaip visas laikas, išskyrus darbui skiriamą laiką per parą. Pavyzdžiui, miegui, namų priežiūrai ir rūpinimuisi šeima, kelionėms skiriamas laikas ir kt. būtų priskiriamas asmeninio gyvenimo kategorijai.

2017 m. Lietuvos mastu buvo atliktas tyrimas (plačiau žr. Tauraitė, 2017), kuriame reprezentatyviai su 95,1 proc. tikimybe gautos išvados apie Lietuvos užimtų gyventojų populiaciją. Viena iš tiriamų asmenų grupių buvo darboholikai, o kitas kategorijas sudarė asmenys, pirmenybę skiriantys asmeniniam gyvenimui, o taip pat asmenys, siekiantys darbo-asmeninio gyvenimo balanso. Metodiškai buvo taikyta anketinė apklausa ir laiko dienoraštis. Respondentai dvi dienas (darbo dieną ir laisvadienį) pildė laiko dienoraštį, kuriame kasdieninius atliekamus veiksmus priskirdavo atitinkamai laiko paskirstymo sričiai. Respondentams buvo apibrėžtos aštuonios laiko paskirstymo sritys: miegas, kiti fiziologiniai poreikiai (valgymas, asmeninė higiena ir pan.), darbas, mokslas / studijos, namų priežiūra ir rūpinimasis šeima, laisvalaikis, keliavimas (nuo taško A iki taško B: kelionė iš namų į darbą; kelionė iš namų į parduotuvę ir pan.) ir kita veikla. Toliau pateikiamos pagrindinės darboholiką apibūdinančios savybės (eiliškumas pateikiamas atsitiktine tvarka):

Taigi, statistinis darboholikas Lietuvoje yra 25 m. vyras, gyvenantis Vilniaus apskrityje, neturintis vaikų, skiriantys santykinai daug laiko darbui ir uždirbantys palyginti didelį DU.

Akcentuotina tai, kad darboholikai daug ir ilgai dirba ne dėl pagrindinio materialinio poreikio, o dėl pačios priklausomybės darbui (siekiama save realizuoti). Įdomu tai, kad nors darboholikai tiesiogiai nesiekia materialinės gerovės, tačiau ją užsitikrina dirbdami ilgas valandas ir gaudami santykinai didesnį DU nei kitų tipų asmenys.

Patikrinus mokslinę hipotezę, galima teigti, kad iš tikrųjų tarp vidutiniškai skiriamo laiko darbui ir DU egzistuoja statistiškai pagrįstas ryšys. Kitaip sakant, tarp minėtų kintamųjų nėra atsitiktinio ryšio. Jį galima pagrįsti statistiškai. Be viso to, taikant statistinius metodus, nustatyta, kad kuo daugiau laiko yra skiriama darbui, tuo asmuo daugiau uždirba.

Vis dėlto, gali egzistuoti ir priešingo pobūdžio priklausomybė tarp minėtų kintamųjų: kuo didesnį DU asmuo gauna, tuo ilgiau dirba. Atsižvelgiant į pritaikytos koreliacinės analizės ribotumus, galima teigti, kad nepriklausomai nuo priežasties ir pasekmės tarpusavio ryšio, moksliškai pagrįsta, kad tarp vidutiniškai per parą skiriamo laiko darbui ir DU egzistuoja statistiškai reikšmingas teigiamas ryšys.

Kyla natūralus klausimas: jeigu darboholikas yra jaunas, perspektyvus, orientuotas į savo gerovės kūrimą ir gaunantis didelį DU, kodėl neverta pasirinkti darboholiko kelio? Verta atsigręžti į senolių išmintį: „Iš darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas“. Net šioje lietuvių liaudies patarlėje yra užkoduotas atsakymas. Du pagrindiniai akcentai yra uždedami ant materialinė gerovės „bagotas“ ir fizinių, psichologinių negalavimų „kuprotas“.

Trumpuoju laikotarpiu darboholikas gali užsitikrinti materialinį gerbūvį, tačiau ilguoju laikotarpiu tikėtina, kad pasireikš sveikatos sutrikimai, tokie kaip širdies ir kraujagyslių ligos, regos sutrikimai, depresija, nerimas ir kt. Taigi siekiant trumpalaikio laimėjimo darboholiko strategija yra tinkama. Ilgalaikėje perspektyvoje reikėtų siekti balanso tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.

Siekiant ilgalaikės gerovės, tikslinga yra paminėti amerikiečių filosofo ir rašytojo George Santayana mintį: „Šeima – vienas iš gamtos šedevrų“. Ši sentencija skatina atsigręžti į tikrąsias vertybes, kurios nėra paremtos materialiniais turtais, o sukuria dvasinius ir harmonijos pilnus namus, kuriuose esantis gali jaustis karalius / karalienė ir su vienas kito pagalba gali siekti tiek darbo, tiek asmeninio gyvenimo aukštumų.