Tačiau užrašas ant kaulo padarytas ne glagolicos abėcėle – lyg šiol laikyta seniausia slaviška abėcėle, datuojama nuo IX a. – bet senovės germanų runomis, vadinamuoju senuoju Futharku (II-VIII a.).
„Runomis išraižytą kaulą, kurį atkasėme 2017 m., ištyrė tarptautinė mokslininkų komanda iš Čekijos, Austrijos, Šveicarijos ir Australijos – ir nustatė, kad tai seniausias kada nors atrastas slavų rašto pavyzdys. Tai yra didžiulis atradimas, turintis ne tik nacionalinę, bet ir europinę reikšmę“, – sako Masaryko universiteto Menų fakulteto Archeologijos ir muziejininkystės katedros vedėjas ir tarptautinės komandos vadovas Jiřís Macháčekas.
Kaulo analizei buvo naudojami naujausi genetiniai ir radioaktyviosios anglies datavimo metodai. Užrašo amžius buvo patvirtintas pasitelkus nusidėvėjimo analizę, o taip pat skenuojančiąją elektroninę mikroskopiją. „Šios tikslios analizės parodė, kad kaulas yra galvijo, gyvenusio maždaug 600 mūsų eros metais“, – sako Friburgo universiteto (Šveicarija) mokslininkų komandos narė Zuzana Hofmanová, besispecializuojanti senovinių DNR tyrimų srityje.
Vienos universiteto (Austrija) germanų kalbų ekspertas Robertas Nedoma nustatė, kad užrašas padarytas senuoju Futharku. Šiuos rašmenis naudojo germanų kalbų grupei priklausę Vidurio Europos gyventojai, gyvenę II-VIII a. Senojo Futharko abėcėlę sudaro 24 runos – ir septynios paskutinės jų buvo užrašytos atrastajame šonkaulio fragmente.
Tikėtina, kad iš pradžių ant kaulo buvo užrašyta visa abėcėlė. Mokslininkai mano, kad kaule nebuvo užrašyta jokia konkreti žinutė – vietoje to, atrodo, tai buvo mokymosi priemonė. Tokią idėją paremia kelios rašybos klaidos. Šiuo metu Europos tyrėjai žino tik 17 užrašų, kuriuose yra išlikusios pilnos arba dalinės senojo Futharko eilutės.
Iki šio atradimo seniausia slavų rašto sistema buvo laikoma glagolica, kurią IX amžiuje iš Bizantijos imperijos į Moraviją atvežė šventieji Konstatinas (Kirilas) ir Metodijus. Šis Masaryko universiteto archeologų atradimas parodo, kad dar prieš priimdami glagolicos abėcėlę, slavai turėjo sąlytį su runomis – kurias, pavyzdžiui, jie galėjo naudoti skaičiavimui ar būrimui.
Ši išvada taip pat kelia abejonių, ar kultūriniai skirtumai tarp germanų ir slavų Europos buvo tokie jau dideli. „Tai, kad tai yra ankstyviausias slavų rašto įrodymas, tikrai turėtų būti įdomu beveik 300 milijonų žmonių, kalbančių slavų kalbomis“, – pastebi J.Macháčekas.
Užrašai senųjų germanų runomis dažnai siejami su germanų mitologija. Šiandien žmonės gali su jais susidurti įvairiose fantastinėse knygose ir filmuose (pavyzdžiui, „Žiedų valdovo“ autorius lingvistas Johnas Ronaldas Ruelas Tolkienas savo žymiajame kūrinyje naudojo runas, kurtas realių Futharko runų pagrindu), serialuose arba vaizdo žaidimuose.
Masaryko universiteto archeologų tyrimas paskelbtas moksliniame žurnale „Journal of Archaeological“ – viename žymiausių šios srities tarptautinių žurnalų. Mokslininkams baigus tyrinėti radimvietę, kur iki šiol tebevyksta darbai, Lány runos bus eksponuojamos Masaryko universitete.
Apie Futharką ir runas
Pats Futharko abėcėlės pavadinimas sudarytas ir pirmųjų šešių runų pavadinimų: Fehu, Uruz, Thurisaz, Ansuz, Raido ir Kenaz. Kiekviena turi ir atskirą simbolinę reikšmę: Fehu – „galvijai, turtas“, Uruz – „tauras“ arba „vanduo“, Thurisaz – perkūnijos ir vaisingumo dievo Toro runa, Ansuz – vienos iš dviejų dievų giminių runa, Raido – „kelionė“, Kenaz – „deglas“ ir t.t. Dėl kai kurių runų simbolinių reikšmių vieningo sutarimo nėra.
Kaip pasakojama XIII a. krikščionių vienuolio užrašytoje eiliuotoje edoje (eiliuotų sakmių rinkinyje), runos prieš vyriausiąjį skandinavų dievą Odiną (Votaną) iš išminties šaltinio Urd iškilo tada, kai jis devynias dienas nei gyvas, nei miręs, ietimi perdurtu šonu pats savo noru iškabojo ant pasaulių medžio Yggdrasilio.
Realybėje tiksli runų kilmė nėra žinoma. Vieni mokslininkai mano, kad runų kūrimui įtakos turėjo graikų raidynas, kiti – kad lotynų. Pavyzdžiui, runos ᛏ (tiwaz – dievo Tiro/Tiuro runa, „strėlė“, „kalavijas“, „ginklas“, kario runa) ir ᛒ (berkanan – „beržas“, moteriško vaisingumo, gyvybės, gydymo ir augalų runa) yra panašios į T ir B raides, ir žymi būtent šiuos garsus, tačiau kitos runos – pavyzdžiui ᛟ (odhal, „paveldas, nuosavybė“ ) – labiau primena graikiškąją omegą (Ω).
Taip pat yra manoma, kad runų raštą sukūrė vienas konkretus žmogus – nes nebuvo pastebėta jokia raidyno kaita: iš karto atsirado 24 ženklai.
Egzistuoja trys Futharko runų sistemos – senasis Futharkas, anglosaksiškasis Futhorkas ir naujasis Futharkas.
Senasis Futharkas laikomas seniausia runų atmaina, jis susidėjo iš 24 ženklų, suskirstytų į tris šeimas (ætt), po aštuonias runas. Kiekviena šeima turi savo dievą – Freirą, Heimdalį, Tirą/Tiūrą.
V a. raidynas atkeliavo į Angliją ir ilgainiui išsiplėtė. Jis atspindi senovės anglų kalbos pokyčius: ā virto o, todėl šis raidynas buvo pavadintas anglosaksų Futhorc.
Naujasis Futharkas išsivystė iš senojo Futharko. Vietoje 24 ženklų naujesnioji versija naudojo tik 16 ženklų sistemą.
Futharko runas senovės germanams vaidino dvejopą vaidmenį: buvo tiek rašto sistema, tiek būrimo, magijos, šamanizmo įrankis.
Beje kai kurie mokslininkai teoretizuoja, kad senovės baltai taip pat naudojo runas – tačiau išlikusių užrašų tvirtam tokio teiginio pagrindimui nepakanka. Tačiau sprendžiant pagal išlikusius baltiškus ženklus – net jei tai ir buvo runų raštas, tai nebuvo Futharkas – o visiškai kitos sistemos rašmenų sistema.
