Daktaras Nicholasas Sennas buvo JAV chirurgas, tarnavęs 1898 m. Ispanijos ir Amerikos kare. Tuo metu, kai rentgeno spindulių naudojimas nebuvo plačiai paplitęs, buvo nepaprastai sunku diagnozuoti ir surasti kulkos žaizdas pilve, kur yra žarnos ar skrandis. Tai buvo tam tikra problema – turint omenyje, kad negavus greito gydymo, plonųjų žarnų žaizdos be išimties baigdavosi mirtimi.
Per daug pamačius tokio tipo mirčių, dr. N.Sennui kilo mintis, kad skrandžio ar žarnyno žaizdų reikia ieškoti tokiu būdu, kokiu nustatomas ir dujų vamzdžio nuotėkis.
Nors tai atrodo kaip beprotiška idėja, dr. N.Sennas sugalvojo pumpuoti dujas į išangę – ir tuoj pat ėmėsi darbo.
„Pirmasis tikslas, kurį reikėjo pasiekti, buvo įrodyti viso skrandžio ir žarnyno kanalo pralaidumą oro pripūtimui“, – rašė gydytojas.
Ankstesni eksperimentai parodė, kad pumpuoti vandenį buvo bloga mintis – įskaitant tai, kai „plyšo vaiko plonoji žarna“. N.Sennas nusprendė naudoti vandenilį – manydamas, kad tai nedirgins audinių ir jį galima lengvai naudoti.
Pirmiausia jis atliko bandymus su šunimis. Kai kuriems iš jų darė anesteziją, o kitiems – ne. Badymai buvo sėkmingi, nes „visi gyvūnai išgyveno eksperimentą“.
Vykdydamas eksperimentus su gyvais žmonėmis ir norėdamas įrodyti tokios diagnostikos veiksmingumą ir saugumą – ir iš dalies dėl to, kad jam buvo įdomu ir pačiam, koks tai jausmas – N.Sennas pats į save prisileido vandenilio.
„Į tiesiąją žarną buvo įleista beveik 6 litrai dujų. Gaubtinės žarnos išsiplėtimas sukėlė tiesiog išsiplėtimo jausmą, tačiau vos tik dujos pateko į klubinę žarną, atsirado kolikinių skausmų, kurie didėjo ir pasibaigė tik išbėgus visoms dujoms, po pusantros valandos“, – rašė jis.
„Kai žarnynas ir skrandis visiškai išsiplėtė, pūtimo jausmas kėlė nerimą ir apėmė silpnumo pojūtis, sukėlęs gausų prakaitavimą. Daug dujų išsiskyrė raugėjimo metu, po ko labai palengvėjo. Akivaizdžius skausmus, susijusius su plonųjų žarnų pripūtimu oru ar dujomis, akivaizdžiai sukelia padidėjęs žarnų peristaltinis poveikis, bandant išstumti jų turinį – nes jis visada buvo protarpinio tipo ir greitai atslūgo po dujų išsiskyrimo“, – toliau savo pastebėjimus tęsė N.Sennas.
Pirmasis pacientas, 27 metų vyras pašautas pistoletu, kurį pagydyti dujų pripūtimu bandė daktaras, neišgyveno. Tačiau tai pasirodė esanti naudinga priemonė nustatant žaizdas ir išgelbėjusi daug gyvybių – kol plačiai paplito rentgeno spindulių technologija.
