2019 m. spalio pradžioje, kai nežinomas numeris paskambino į Federalinio Lauzanės Technologijų instituto (EPFL, Šveicarija) profesoriaus Johano Gaume'o mobilųjį telefoną, mokslininkas vargu ar galėjo įsivaizduoti, kad netrukus susidurs su viena didžiausių sovietų istorijos paslapčių. Mat kitame linijos gale „The New York Times“ žurnalistė paprašė eksperto įžvalgos apie tragediją, prieš 60 metų įvykusią Rusijos šiauriniuose Uralo kalnuose – Diatlovo perėjos incidentą.

J.Gaume, kuris yra EPFL Sniego ir lavinų imitavimo laboratorijos (SLAB) vadovas ir vizituojantis Sniego bei lavinų tyrimų instituto narys, niekada nebuvo girdėjęs apie bylą, kurią Rusijos prokuratūra neseniai prikėlė iš sovietmečio archyvų. „Paprašiau žurnalistės paskambinti man kitą dieną, kad galėčiau surinkti daugiau informacijos. Tai, ką sužinojau, suintrigavo“, – prisimena mokslininkas.

Sportinis iššūkis, pasibaigęs tragedija

1959 m. sausio 27 d. dešimties keliautojų grupė, sudaryta daugiausia iš Uralo politechnikos instituto studentų, vadovaujama 23 metų Igorio Diatlovo – visi patyrę lygumų ir kalnų slidininkai – išvyko į 14 dienų ekspediciją į Otorteno kalną, esantį šiaurinėje Sverdlovsko srities dalyje. Tuo metų laiku tokio tipo maršrutas buvo priskirtas III tipo – rizikingiausiai – kategorijai: temperatūra buvo nukritusi net iki -30 °C. Sausio 28 dieną vienas ekspedicijos narys Jurijus Judinas dėl ligos nusprendė pasukti atgal. Jis daugiau niekada nebepamatė savo mokslo draugų.

Kai atėjo ir praėjo numatoma grupės grįžimo į išvykimo vietą – Vižajų kaimą – diena, gelbėjimo komanda pradėjo paieškas. Vasario 26 d. Cholatčachlio kalno (išvertus – „Mirties klano“) šlaituose gelbėtojai rado smarkiai apgadintą grupės palapinę – maždaug už 20 km į pietus nuo grupės kelionės tikslo. Keliautojų daiktai buvo palikti. Toliau kalne, po senu Sibiro kedru jie rado du kūnus, ant kurių iš rūbų buvo kojinės ir apatiniai. Vėliau tarp medžio ir palapinės buvo rasti dar trys kūnai, įskaitant ir paties Diatlovo. Tikėtina, kad bandydami grįžti į stovyklą jie mirė nuo hipotermijos. Praėjus dviem mėnesiams, likusieji keturi kūnai buvo aptikti dauboje po storu sniego sluoksniu. Ant kelių kūnų buvo matyti rimti sužalojimai – krūtinės ir kaukolės lūžiai.

Kas tiksliai nutiko?

Sovietų valdžia bandė tirti šios keistos dramos priežastis, tačiau po trijų mėnesių bylą užbaigė, padarydami išvadą, kad žygeivių mirtis nulėmė „įtikinama natūrali jėga“. Neturint išgyvenusių liudininkų, įvykių seka naktį iš vasario 1 d. į 2 d. yra neaiški iki šiol, ir tai kėlė begales daugiau ar mažiau fantastinių teorijų, pradedant žudančiu Sniego žmogumi ir baigiant slaptais kariniais eksperimentais.

Tai ir buvo paslaptis, su kuria susidūrė J.Gaume. „Po „New York Times“ žurnalistės skambučio lentoje pradėjau rašyti lygtis ir skaičius, bandydamas suprasti, kas galėjo nutikti grynai mechaniškai, – pasakoja jis. – Kai reporterė vėl paskambino, pasakiau jai, kad tikėtina, jog lavina užklupo grupę netikėtai, kai jie miegojo palapinėje“.

Šią teoriją, kuri yra patikimiausia, pateikė ir Rusijos prokuratūra – po to, kai aukų artimųjų prašymu 2019 m. tyrimas buvo atnaujintas. Tačiau įrodymų trūkumas neįtikino didelės Rusijos visuomenės dalies. „Buvau taip suintriguotas, kad pradėjau giliau tyrinėti šią teoriją. Tada susisiekiau su Ciuricho geotechnikos inžinerijos pirmininku profesoriumi Aleksandru Puzrinu, su kuriuo prieš mėnesį susipažinau konferencijoje Prancūzijoje“, – prisimena mokslininkas.

Iš Prancūzijos kilęs J.Gaume ir rusų kilmės A.Puzrinas kartu peršukavo archyvus, kurie po Sovietų Sąjungos žlugimo buvo atverti visuomenei. Jie taip pat kalbėjosi su kitais incidentą tyrusiais mokslininkais bei ekspertais – ir sukūrė analitinius bei skaitmeninius modelius, atkuriančius laviną, nusinešusią devynias gyvybes.

„Diatlovo perėjos paslaptis yra tapusi Rusijos nacionalinio folkloro dalimi. Kai pasakiau žmonai, kad dirbsiu prie šio projekto, ji į mane žiūrėjo su didele pagarba!, – sako A.Puzrinas. – Labai norėjau to imtis – ypač todėl, kad prieš dvejus metus pradėjau dirbti su lavinomis. Pagrindiniai mano tyrimai apima nuošliaužas. Tyrinėju, kas vyksta, kai praeina tam tikras laiko tarpas nuo tada, kai nuošliauža sužadinama, iki tada, kai ji iš tikrųjų nutinka“.

Pasak J.Gaume'o ir A.Puzrino, 1959 m. nutiko štai kas: žygeiviai statydami palapinę įsikasdami į šlaitą išjudino sniego dangą, ir po kelių valandų juos užgriuvo lavina.

Tyrimo spragų šalinimas

„Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl lavinos teorija vis dar nėra visiškai priimtina, yra ta, kad valdžia nepateikė paaiškinimo, kaip tai įvyko“, – sako J.Gaume. Tiesą sakant, yra keletas momentų, kurie prieštarauja tokiai teorijai: pirma, gelbėjimo komanda nerado jokių akivaizdžių lavinos ar jos liekanų pėdsakų. Antra, vidutinis nuolydžio kampas virš palapinės aikštelės – mažesnis nei 30° – lavinai nebuvo pakankamai status. Be to, jei nutiko lavina, ji buvo sužadinta praėjus mažiausiai devynioms valandoms nuo šlaito sujudinimo. Galiausiai, ant kai kurių aukų pastebėti krūtinės ir kaukolės sužalojimai nebuvo būdingi lavinų aukoms.

Atlikdami tyrimą, 2021 m. sausio 28 d. paskelbtą moksliniame žurnale „Communications Earth & Environment“, J.Gaume ir A.Puzrinas bandė išspręsti šiuos klausimus. „Naudojame duomenis apie sniego trintį ir vietinę topografiją – kad įrodytume, jog ir nedidelio nuolydžio šlaite gali susidaryti nedidelė lavina, paliekanti nedaug pėdsakų. Kompiuterinėmis simuliacijomis mes parodėme, kad sniego smūgis gali sukelti sužalojimus, panašius į pastebėtus. Ir dar, žinoma, esama laiko tarpo tarp žygeivių atlikto šlaito sujudinimo ir paties incidento. Tai yra pagrindinis mūsų straipsnio akcentas. Ankstesni tyrėjai negalėjo paaiškinti, kaip tą vakarą nebuvus jokio snygio, vidurnaktį galėjo kilti sniego lavina. Turėjome sugalvoti naują teoriją, kuri tai paaiškintų“, – sako J.Gaume.

Tragedijos naktį vienas iš svarbiausių veiksnių buvo katabatiniai vėjai – t.y. vėjai, kurie veikiami gravitacijos, šlaitu perneša orą. Šie vėjai galėjo pernešti sniegą, kuris dėl specifinių vietovės savybių galėjo susikaupti įkalnėje virš palapinės – apie ką komandos nariai nežinojo.

„Jei jie nebūtų kasęsi į šlaitą, nieko nebūtų atsitikę. Tai buvo pradinis incidento sukėlėjas, tačiau vien to nebūtų pakakę. Katabatinis vėjas greičiausiai pustė sniegą ir leido lėtai kauptis papildomai masei. Tam tikru momentu galėjo atsirasti ir išplisti įtrūkimas, dėl kurio sniego lavina ir atsiskyrė „, – sako A.Puzrinas.

Nepaisant to, abu mokslininkai atsargiai vertina savo išvadas ir aiškiai parodo, kad daug kas apie šį įvykį tebėra paslaptis. „Tiesa yra ta, kad niekas iš tikrųjų nežino, kas tą naktį nutiko. Bet mes pateikiame tvirtus kiekybinius įrodymus, kad lavinos teorija yra tikėtina „, – teigia A.Puzrinas.

Du šiam tyrimui sukurti modeliai – analitinis, skirtas įvertinti laiką, reikalingą lavinai sukelti ir skaitinis, leidžiantis įvertinti lavinų poveikį žmogaus organizmui, bus naudojami tam, kad galima būtų geriau suprasti natūralias lavinas ir su jomis susijusią riziką.

J.Gaume'o ir A.Puzrino kūryba yra pagarbos Diatlovo komandai atidavimas, kuri susidūrė su „įtikinama gamtos jėga“, rašo „SciTechDaily“. Nors žygeiviams nepavyko užbaigti sudėtingos ekspedicijos, jie ištisoms mokslininkų kartoms paliko intriguojantį galvosūkį.