Tyrėjai teigia, kad išvada galėtų padėti mums geriau suprasti nemalonias klausos haliucinacijų lydinčias psichines ligas – tokias, kaip šizofrenija.
Spiritualistiniai aiškiaregystės patyrimai – patirtis ką nors pamatyti ar išgirsti nesant išoriniam dirgikliui ir priskiriant tai mirusiųjų dvasioms – yra labai įdomi mokslinė terpė antropologams, tiriantiems religinę ir dvasinę patirtį, o taip pat mokslininkams, tiriantiems patologinių haliucinacijų patirtis.
Tyrėjai ypač norėtų geriau suprasti, kodėl kai kurie žmonės, girdintys balsus, tai vadina spiritizmo galia – o kitiems tai nulemia psichinės ligos diagnozę.
„Spiritistai yra linkę pranešti apie neįprastas teigiamas klausos patirtis ankstyvame amžiuje, ir jei jas dažnai sugeba kontroliuoti“, – aiškina Nortumbrijos (D.Britanija) universiteto psichologas Peteris Moseley.
„Suprasti, kaip tai vystosi, yra svarbu – nes tai galėtų padėti mums geriau išsiaiškinti ir kankinančias ar nekontroliuojamas balsų girdėjimo patirtis“, – teigia jis.
Jis ir jo kolega psichologas Adamas Powellas iš Durhamo universiteto (taip pat D.Britanijoje) apklausė 65 Jungtinės Karalystės Nacionalinės spiritistų sąjungos narius – ir 143 paprastus žmones, per socialinę žiniasklaidą – kad nustatytų, kaip spiritistai skiriasi nuo plačiosios visuomenės, kuri (paprastai) nepraneša apie girdimus mirusiųjų žmonių balsus.
44,6 proc. spiritistų pranešė, kad girdi balsus kasdien, o 79 proc. teigė, kad ši patirtis yra jų kasdienio gyvenimo dalis. Nors dauguma pranešė girdintys balsus galvoje, 31,7 proc. teigė, kad balsai taip pat būna ir išoriniai.
Palyginus su įprastais žmonėmis, spiritistai teigė, kad daug labiau tiki paranormaliais reiškiniais – ir jiems rečiau rūpėjo, ką kiti žmonės apie juos galvoja.
Apibendrinant, pirmoji spiritistų vaiduokliškos klausos patirtis buvo gana ankstyva, vidutiniškai esant 21,7 metų amžiaus – ir tai įvyko stipriai pasinėrus į mentalines užduotis ar veiklą. Be to, jie pranešė, kad yra labiau linkę į haliucinacijas primenančius išgyvenimus.
Mokslininkai pažymi, kad dauguma pačių spritistų prieš pirmuosius savo potyrius nebuvo girdėję apie spiritizmą, veikiau susidūrė su tuo ieškodami atsakymų.
Bendroje populiacijoje didelis pasinėrimo į mentalinę veiklą lygis taip pat buvo glaudžiai susijęs su tikėjimu paranormaliais reiškiniais, tačiau jautrumas klausos haliucinacijoms buvo nedidelis arba jo išvis nebuvo. Abiejose grupėse nerasta skirtumų tarp tikėjimo paranormaliais reiškiniais ir jautrumo regos haliucinacijoms.
Šie rezultatai, mokslininkų teigimu, leidžia manyti, kad „mirusiųjų balsų“ girdėjimas vargu ar atsiranda dėl bendraamžių spaudimo, teigiamo socialinio konteksto ar įtaigos, atsirandančios iš tikėjimo paranormaliais reiškiniais. Atvirkščiai – šie asmenys priima spiritizmą, nes jis atitinka jų patirtį ir yra asmeniškai jiems reikšmingas.
„Mūsų išvados daug pasako apie „mokymąsi ir ilgesį“. Atrodo, kad mūsų dalyviai spiritizmo principuose įprasmina ne tik nepaprastą vaikystės patirtį, bet ir dažnai girdimus reiškinius, kuriuos jie patiria praktikuodami šioje terpėje, – sako A.Powellas. – Tačiau visa ši patirtis gali atsirasti labiau dėl tam tikrų polinkių ar ankstyvų patirčių, nei iš paprasčiausio tikėjimo galimybe susisiekti su mirusiuoju, jei žmogus pakankamai stengiasi“.
Būsimieji tyrimai, jų nuomone, turėtų orientuotis į įvairius kultūrinius kontekstus – kad būtų galima geriau suprasti ryšį tarp įsitraukimo, tikėjimo ir keisto pasaulio, kuriame vaiduokliai tau kužda į ausį.
Tyrimas paskelbtas moksliniame žurnale „Mental Health, Religion and Culture“.
