Dauguma vabzdžių gali skraidyti. Tačiau nemažai rūšių šį nepaprastą gebėjimą prarado – ypač gyvenančios salose. O mažose salose, išsidėsčiusiose tarp Antarktidos ir kitų žemynų (tarkime, Australijos), tai nutiko praktiškai visiems vabzdžiams.
„Charlesas Darwinas apie šį saliečių įprotį prarasti sparnus, aišku, žinojo, – sako doktorantė Rachel Leihy iš Monasho universiteto (Australija) Biologijos mokslų mokyklos. – Jis su garsiu botaniku Josephu Daltonu Hookeriu nesutarė, dėl ko tai vyksta. Ch.Darwino požiūris buvo apgaulingai paprastas. Jei skraidai, tave nupučia jūron. Likusieji sausumoje susilaukia palikuonių, kurie nėra tokie skraidymo entuziastai – ir galiausiai evoliucija pasirūpina visu kitu. Voilà!“
Bet kadangi J.D. Hookeris dvejojo, daugelis kitų mokslininkų irgi išreiškė abejones. Trumpai tariant, jie paprasčiausiai teigė, kad Ch.Darwinas kažką ne taip suprato.
Vis dėlto beveik visose diskusijose buvo ignoruojama detalė, kur šis skraidymo nykimas vyko – subantarktinėse salose. Esančios „Riaumojančiuose keturiasdešimtuosiuose“ ir „Siuntančiuose penkiasdešimtuosiuose“, jos yra vienos iš vėjingiausių Žemės vietų.
„Jei Darwinas iš tiesų neteisingai tai suprato, vėjas niekaip nepaaiškintų, kodėl šiose salose tiek daug vabzdžių prarado gebėjimą skraidyti“, – sako R.Leihy.
Naudodami didelį naujų duomenų apie subantarktinių ir arktinių salų vabzdžius rinkinį, Monasho universiteto tyrėjai patikrino visas iškeltas gebėjimo skraidyti praradimo paaiškinimo idėjas – o taip pat ir Ch. Darwino idėją apie vėją.
2020 metų gruodžio mokslinio žurnalo „Proceedings of the Royal Society B“ numeryje jie parodė, kad Ch. Darwin dėl šių „vėjuočiausių vietų“ neklydo. Nė viena iš įprastų idėjų (panašių į siūlytas J.D. Hookerio) nepaaiškina subantarktinių salų vabzdžių gebėjimo skraidyti praradimo – kitaip, nei Ch.Darwino idėja.
Vėjuotos sąlygos apsunkina vabzdžių skraidymą ir reikalauja daug energijos. Todėl vabzdžiai neinvestuoja turimų resursų į skrydžius ir jiems būtiną mašineriją (sparnus, sparnų raumenis) ir nukreipia šiuos išteklius dauginimuisi.
„Nuostabu, kad ir po 160 metų Darvino idėjos tebeteikia ekologijos įžvalgas“, sako straipsnio vyr. autorė R.Leihy.
Profesorius Stevenas Chownas – taip pat iš Biologijos mokslų mokyklos – pridūrė, kad Antarkties regionas yra neįprasta laboratorija, kurioje sprendžiamos sunkiausiai pasiduodančios pasaulio paslaptys. O taip pat ir išbandomos vienos iš svarbiausių idėjų.
