Radžio elementą 1898-aisiais atrado labai garsi lenkų- prancūzų chemikė-fizikė Marie Skłodowska Curie ir jos vyras Pierre'as Curie. 1910-aisiais Marie drauge su André-Louis Debierne sugebėjo išskirti gryną radžio metalą.
M.Curie laikoma viena radiologijos srities pradininkių, dukart Nobelio premijos laureatė. Pirmąjį kartą Nobelio premiją ji gavo Fizikos srityje 1903-aisiais, o antrą – Chemijos srityje 1911-aisiais.
M.Curie buvo unikali asmenybė. Tai yra pirmoji moteris, laimėjusi Nobelio premiją, pirmoji moteris tą padariusi du kartus – ir vienintelė moteris, laimėjusi Nobelio premiją dvejose skirtingose mokslo srityse.
Radžio sukelta beprotybė
Nuo to momento, kai žmonija sužinojo, kas toks yra radis, prasidėjo tikra beprotybė. Visi norėjo daiktų, kurie dėl radžio švytėtų tamsoje. Tais laikais tai prilygo kone stebuklui.
Tad gamintojai pradėjo dėti „stebuklingąjį“ radį kone visur, kur tik galėjo:
- Maistą – „Burk & Braun“ gamino „Radium Schokolade“ šokoladą, o „Hippman-Black“ kepykla kepė „Radžio duoną“. Šio elemento maišydavo į duonos gamybai naudojamą vandenį;
- Vandenį – „Revigator“ buvo vandens talpykla, kurioje buvo laikomas vanduo – ir neva geriant tokį „paskanintą“ vandenį bus išgydytas artritas, dings raukšlės ir net impotencija;
- Žaislus – „Radiumscope“ buvo pardavinėjamas iki 1942-ųjų – ir reklamuojamas kaip „nuostabus“ naktinės šviesos šaltinis, kadangi „tamsioje patalpoje jis skleidė keistą šviesą“;
- Dantų pastą – dantų pastą su radžiu ir toriu pristatė bei pardavinėjo daktaras Alfredas Curie (jis neturėjo jokio ryšio su M.Curie bei jos vyru, tiesiog sutapo pavardės);
- Kosmetiką – tas pats daktaras A.Curie užsiėmė ir radžiu papildytos kosmetikos pardavinėjimu. Buvo žadama, kad „Tho-Radia“ kosmetika pašviesins ir atjaunins odą.
- Impotencijos gydymo priemones – „Radioendocrinator“ buvo specialios kortelės, padengtos radžiu ir skirtos nešioti po apatiniais drabužiais. Šias korteles reikėjo įsidėti nakties metu – ir buvo tikima, kad tai padės nuo impotencijos.
Radis buvo labai populiarus, tačiau daugiausiai jo buvo naudojama nuo 1917 iki 1926 metų – ir ypatingai dažant įvairaus tipo laikrodžių rodykles.
Tuo metu JAV buvo 3 pagrindinės laikrodžių gamyklos: 1917-aisiais savo veiklą Naujajame Džersyje pradėjo „United States Radium“, 1922-aisiais Otavoje, Ilinojaus valstijoje, pradėjo veikti „Radium Dial Corporation“ ir tais pačiais metais prisijungė Vaterburyje, Masačusetse įsikūrusi „Waterbury Clock Company“.
Visos šios kompanijos tarpusavyje maišė radžio druską su cinko sulfidu bei klijais – ir taip gaudavo žėrinčius dažus. Technologijos patentas priklauso anksčiausiai savo veiklą pradėjusiai „United States Radium“ kompanijai, ir šie dažai buvo pavadinti „Undark“.
Karas padidino radžio paklausą
Kai 1917-aisiais JAV pradėjo aktyviai dalyvauti Pirmajame pasauliniame kare, išaiškėjo gana paprasta problema. Kareiviai nakties metu negalėjo savo laikrodžiuose įžiūrėti kiek yra valandų, o tai apsunkino koordinuotus naktinius išpuolius.
Problemą reikėjo spręsti, ir JAV kariškiai su rankinius laikrodžius gaminančia „United States Radium“ kompanija sudarė sutartį: kareiviams pagaminti nakties metu šviečiančius laikrodžius.
Laikrodžių dažymu praktiškai užsiėmė tik jaunos ir labai jaunos moterys. Kai kurios jų buvo jaunesnės nei 11 metų. Dauguma pasamdytų merginų buvo 14-16 metų.
Taip pat dauguma merginų buvo iš darbininkų bei emigrantų šeimų – tad jos tik džiaugėsi, kad apskritai gavo darbą. Juolab, kad gamyklos buvo švarios, tvarkingos – o ir užmokestis geras.
Merginoms būdavo pravedamas instruktažas, o pati dažymo esmė buvo gana paprasta. Kupranugarių šeriais dengtų šepetėlių galiukas nuolat turėjo būti kuo plonesnis, o norint tą pasiekti, belikdavo jį įsidėti tarp lupų, suspausti ir šepetėlį truktelėti laukan. Taip šepetėlio galiukas tapdavo plonas ir prasidėdavo laikrodžių dažymas.
Burnos problemos, kurių priežasčių nesuprato ir odontologai
Kaip ir galima nuspėti, toks dažymo procesas nieko gero nežadėjo. Merginos radžio „prisivalgė“ gana nemažai ir jau iki 1920-ųjų Naujojo Džersio bei Ilinojaus – ten, kur ir buvo šios laikrodžius radžiu dažančios gamyklos – odontologai pastebėjo, kad padaugėjo jaunų merginų, turinčių rimtų problemų su dantimis.
Kai odontologai ištraukė skaudančius dantis, pradėjo byrėti ir žandikaulių kaulai. Galiausiai tokia liga buvo pavadinta „radžio nekroze“ – o kartais dar vadinama ir „radžio žandikaulio“ liga.
Vienas iš tipinių pavyzdžių gali būti jauna mergina Mollie Maggia. Odontologas dar tik buvo pradėjęs apžiūrą ir dantų tvarkymo darbus, kai jos visas žandikaulis subyrėjo.
Galiausiai navikų atsirado merginos smegenų kraujagyslėse ir dėl krauju paplūdusių smegenų Mollie mirė sulaukusi vos 24-erių metų.
Be dantų problemų, merginos taip pat kentėjo nuo burnose atsiradusių opų, lengvai lūžtančių kaulų, auglių kojose, klubuose ir veido srityse.
Radis iš kūno „išplovė“ kalcį, kuris yra būtinas kaulams bei dantims, tad tas darbo metu „suvalgytas“ radis ir nulėmė tokias baisias pasekmes.
Merginos bijojo, jog taip dirbdamos gali apsinuodyti radžiu – ir baimės lygis dar labiau padidėjo, kai jos naktimis pradėjo švytėti. Tiesiogine to žodžio prasme – jei nakties metu pasižiūrėdavo į veidrodį, pamatydavo, kaip kūno kaulai švyti.
Na o vėliau sekė masinis merginų mirimas.
Suvokdamos, kad taip tęstis nebegali, likusios merginos kreipėsi į įmones, kuriose dirbo – bet palaikymo nesulaukė.
Pagaliau 1924-aisiais „United States Radium“ kompanija užsakė tyrimą, kurį atliko Harvardo universiteto visuomenės sveikatos ekspertės.
Jo metu paaiškėjo, kad merginų sveikatos problemų priežastis yra įmonėje naudojamas radis – tačiau „United States Radium“ kompanija perrašė ataskaitą, kurioje jau buvo teigiama, kad „kiekvienos merginos būklė yra puiki“.
Perrašytą ataskaitą kompanija pateikė Naujojo Džersio darbo departamentui – kaip neva objektyvų, visuomenės sveikatos eksperčių atliktą tyrimą.
Tokiu būdu sergančios ir mirštančios merginos buvo užtildytos. Tačiau buvo žengta dar toliau, ir dėl visų sveikatos problemų apkaltintos pačios merginos.
Daktarai buvo raginami nurodyti ligų ir mirties priežastimi sifilį – o tai iškart reiškė, kad mergina gyveno palaidą gyvenimo būdą ir jos sveikatos bėdos nėra susijusios su radžiu.
Moterys sukilo. Radžiu laikrodžius dažiusiai Grace Fryer prireikė dvejų metų, kol surado advokatą, kuris sutiko imtis jos bylos. Prie G.Fryer prisijungė dar 4 moterys: Edna Hussman, Katherine Schaub bei seserys Quinta McDonald ir Albina Larice.
„United States Radium“ visais įmanomais būdais bandė kuo labiau vilkinti ir atidėti bylos nagrinėjimą – tikėdamiesi, kad visos ieškovės bus… mirusios.
Ir vilkinti sekėsi gana neblogai – kai 1928-ųjų sausį byla pagaliau pasiekė teismo salę, nė viena iš 5 moterų nebuvo pakankamai stipri, kad galėtų pakelti ranką ir duoti priesaiką. Dėl labai prastos sveikatos būklės dvi iš penkių moterų jau buvo prikaustytos prie lovos.
Šis teismo procesas buvo stebimas viso pasaulio – ir radį atradusi M.Curie taip pat pasisakė. „Būčiau labai laiminga galėdama kokiu nors būdu padėti, tačiau nėra jokių būdų sunaikinti [radžio] medžiagai, patekusiai į žmogaus kūną“, – tvirtino Nobelio premijos laureatė.
„United States Radium“ dar kartą teismą įtikino atidėti bylos nagrinėjimą – ir štai ką apie tokį teismo sprendimą rašė tuo metu labai garsus žurnalistas Walteris Lippmannas: „[Tai yra] viena žiauriausių teisingumo tradicijų, į kurią mes kada nors atkreipėme dėmesį. Tai kelia pasipiktinimą, kai kompanija stengiasi neleisti šioms moterims kreiptis į teismą. Neįmanoma pateisinti tokio [teismo] vėlavimo. Moterys miršta. Jei kada ir reikėjo skubių sprendimų, tai čia yra penkios suluošintos moterys, kovojančios dėl kelių apgailėtinų dolerių, kurie palengvintų jų paskutines dienas Žemėje“.
Negana to, kad moterys akivaizdžiai kentėjo dėl su darbu susijusių priežasčių, „United States Radium“ prezidentas Clarense’as Lee užtikrintai ir su dideliu pasitikėjimu pareiškė: „Deja, bet mes darbo davėme daugybei žmonių, kurie buvo fiziškai nesveiki ir negalintys dirbti kitose pramonės srityse. Pas mus buvo įdarbinti luošiai ir kiti neveiksnūs asmenys. Mūsų gerumas atsisuko prieš mus pačius“.
Teismo metu paaiškėjo, kad radžio miltelius gaminančių įmonių darbuotojai vyrai nešiojo specialias apsaugines švino prijuostes ir radžio plikomis rankomis nelietė, tam naudojo specialias žnyples. Moterys tokios apsaugos nei gavo, nei kada nors buvo mačiusios.
Melo ir dezinformacijos kampanijos laikėsi ne tik „United States Radium“, bet ir kitos kompanijos.
Pavyzdžiui, Otavoje esanti „Radium Dial Corporation“ iš gydytojų gavo medicinines ataskaitas, kuriose buvo aiškiai nurodyta, kad jų gamykloje dirbančios merginos kenčia nuo apsinuodijimo radžiu. Tačiau vietoje to, kad būtų imtasi priemonių, kurios apsaugotų merginas, kompanija vietiniuose laikraščiuose užsakė puslapio dydžio propagandinių reklamų, tvirtinančių, kad radis yra visiškai saugus.
„United States Radium“ pralaimėjimas
1928-aisiais teismas pagaliau priėmė sprendimą ir „United States Radium“ turėjo kiekvienai nukentėjusiai išmokėti po vienkartinę 10 000 JAV dolerių išmoką bei kasmet sumokėti dar po 600 dolerių. Ši byla dabar yra žinoma, kaip „Penkių pasmerktų mirti moterų atvejis“ (angl. The Case of the Five Women Doomed to Die).
Naujojo Džersio vartotojų lyga surengė sėkmingą kampaniją, po kurios Valstybinė darbininkų kompensavimo taryba pripažino, kad radžio nekrozė yra profesinė liga.
Iki tol apsinuodijus radžiu, gydymo išlaidos nebuvo kompensuojamos. Deja, bet didžioji dalis merginų šia kompensavimo tvarka pasinaudoti tiesiog negalėjo. Dauguma jų buvo mirusios, o ir kompensavimo tvarkai buvo praėjęs dvejų metų senaties terminas.
Šis istorinis teismo sprendimas įkvėpė Naujojo Džersio valdžią priimti įstatymą, pagal kurį visų pramonės sektoriaus darbuotojų profesinių ligų gydymas bus kompensuojamas. Taip pat buvo prailgintas laikas, kai galima kreiptis dėl profesinės ligos pripažinimo.
„Radžio merginų“ atvejis galiausiai paskatino įkurti JAV darbuotojų saugos ir sveikatos administraciją (OSHA).
Taikant saugesnę techniką, laikrodžių rodyklės radžiu buvo dažomos iki pat septintojo dešimtmečio.
2014-ųjų kovo 1 dieną mirė paskutinė iš „Radžio merginų“ Mae Keane. Ji sulaukė 107-erių metų. Jai pasisekė, nes įmonės direktorius nebuvo patenkintas jos atliekamu darbu ir M.Keane buvo greitai atleista iš laikrodžius radžiu dažiusios gamyklos.
2017-aisiais rašytoja Kate Moore šią moterų istoriją vėl visiems priminė išleistoje knygoje: „Radžio merginos: Tamsioji spindinčių Amerikos moterų istorija“ (angl. „The Radium Girls: The Dark Story of America's Shining Women„).
