Rašalas turi būti ryškus, lengvas naudoti ir ilgaamžis. Jis negali greitai išblukti ar tiesiog nutrupėti nuo popieriaus ar papiruso. Dabar mums rašto technologijos atrodo kaip visiškai kasdienis, paprastas dalykas – tačiau kadaise kažkam tai reikėjo sukurti ir ištobulinti.
Ir Senovės Egipto raštas buvo ypatingas. Juodas ir raudonas rašalas, kuriuo rašyti oficialūs dokumentai, buvo itin ilgaamžis. Iki šių dienų išliko nemažai to rašto pavyzdžių. Dabar Danijos mokslininkai rentgeno spinduliais ištyrė 12 egiptietiško papiruso pavyzdžių ir nustatė, kad tame rašale buvo švino. Tik kam?
Švinas anksčiau buvo naudojamas kaip pigmentas, tačiau egiptiečiai jį į rašalą maišė ne tam – šis metalas padėjo rašalui džiūti. Tai leido dokumentus rengti greičiau ir kartu užtikrino, kad rašalas išliks ant papiruso. Atrodo, nieko ypatingo, tiesa?
Bet europiečiai šviną taip ėmė naudoti tik XV amžiuje! Renesanso laikų piešiniuose švinas taip pat buvo skirtas padėti dažams džiūti. Aliejiniai dažai džiūva lėtai, todėl ir paveikslo tapymas įprastai užtrukdavo. Mokslininkai mano, kad šis atradimas reiškia, jog rašalo gaminimas Senovės Egipte buvo labai specializuota užduotis. Kitaip tariant, rašalo receptas ir jam sukurti reikalingos medžiagos tikriausiai nebuvo prieinami visiems. Tikėtina, kad Egipto miestuose būdavo specialios dirbtuvės, kuriose raštininkai pirko rašalą.
Deja, bet iki šių dienų to rašalo receptas nėra išlikęs. Neišliko ir istorija. Ar galite įsivaizduoti, kiek skirtingų mišinių turėjo išbandyti to rašalo kūrėjai – kol pagaliau buvo sukurtas rašalas, leidęs egiptietiškam raštui išlikti iki mūsų dienų? Mokslininkai mano, kad senovės egiptiečiai greičiausiai naudojo švino fosfatus, karboksilatus, chloridus ir panašias medžiagas. Greičiausiai į rašalą jie buvo įterpiami kaip smulki pudra.
