Sinsinačio universiteto mokslininkas dr. Kennethas Tankersley kasinėdamas šalia rezervuaro, buvusio miesto pagrindiniu geriamo vandens šaltiniu, aptiko kristalinio kvarco ir ceolito. Nė viena iš šių medžiagų natūraliai nėra randama apylinkėse, ir vertinant senoviniais standartais, jas tekdavo gabentis iš toli.
Taip pat niekas nebūtų tempę tokių medžiagų tiesiog šiaip sau.
K.Tankersley pastebi, kad kvarco ir ceolito derinys iš vandentiekio būtų pašalinęs kelis patogenus – tokius sunkiuosius metalus, azoto turinčius junginius ir bakterijas. Pastarasis dalykas kelia versiją, kad, kad majai galėjo žinoti apie bakterijas dar du tūkstantmečius prieš Louisą Pasteurą – nors galbūt bakterijų pašalinimas galėjo būti tiesiog naudingas šalutinis poveikis. „Ši sistema vis dar būtų veiksminga ir šiandien, o majai ją atrado daugiau nei prieš 2000 metų“, – sakoma mokslininko pranešime.
Akytasis kalkakmenis, ant kurio stovėjo Tikalas (dabartinė šiaurinė Gvatemalos dalis), nėra tinkamas šulinių, kuriuose būtų galima kaupti vandenį sausuoju metų laiku, kasybai – todėl prieiga prie švaraus vandens turėjo būti ypač svarbi.
Žurnale „Scientific Reports“ K.Tankersley siūlo mineralų kilmės šaltinį – ir netgi paaiškina, kaip žmonės galėjo suvokti jų vertę. Prieš dešimtmetį tyrimo bendraautorius profesorius Nicholasas Dunningas jau rašė apie vulkaninę uolą, vadinamą tufu, kurioje gausu kvarco ir ceolito. „Tufas labai efektyviai filtruoja vandenį, – rašė jis. – Darbininkai juo užpildė savo vandens butelius. Tarp vietinių jis garsėjo tuo, kad nuo to vanduo tampa švarus ir saldus“.
Tufo nuosėdos greičiausiai taip pat efektyviai švarino vandenį ir prieš tūkstančius metų, o kokie nors seniai pradingę majų „mokslininkai“ galėjo identifikuoti ingredientus, kurie padeda taip efektyviai filtruoti.
Mineralai N.Dunningo darbo vietoje sutampa su mineralais, rastais prie centrinio Tikalio rezervuaro – tačiau kitose senovinio miesto vietose, įskaitant du kitus rezervuarus, nieko panašaus nerasta – kas, pasak mokslininkų, rodo, kad mineralai buvo išgauti ir į miestą gabenti iš už 30 kilometrų. Šiandien tai gali atrodyti nedidelis atstumas – bet tiems laikams tai buvo ilgas žygis.
Mineralai pirmą kartą į rezervuarą pateko maždaug prieš 2200 metų – ir buvo papildyti po staigių potvynių, kol galiausiai po daugiau nei 1000 metų miestas buvo apleistas. Egipte, Pietų Azijoje ir Graikijoje buvo rastos dar senesnės vandens filtravimo sistemos – tačiau Tikalio versija tikriausiai buvo pranašesnė. Ceolitas ir šiandien naudojamas vandeniui valyti – nes jo poros yra tinkamo dydžio, kad išfiltruotų tokius mikrobus kaip cianobakterijas, o taip pat sunkiuosius metalus.
Actekai ir inkai vandenį į savo miestus gabeno iš švarių šaltinių – nes aplinka, kuriame gyveno dauguma majų, nebuvo vandeninga. Vietoje to, majai statė tūkstančius rezervuarų – vien tik Tikalis turėjo penkis – ir tik keli iš jų iki šiol yra archeologiškai ištyrinėti. Tai reiškia, kad kol kas nežinome, kaip plačiai buvo naudojamas ceolitas.
Regiono ugnikalniai majams tiekė šį mineralą – tačiau taip pat paliko ir didelę gyvsidabrio koncentraciją šiame regione. Kaip anksčiau parodė mokslininkų komandos tyrimas, žmonių veikla ir gamtos stichijos išplovė šį sunkųjį metalą į vandens atsargas ir Tikalio rezervuarai tapo užterštais, kas galėjo prisidėti prie miesto žlugimo – ir tik ceolitas suteikė apsaugą pagrindiniam miesto rezervuarui.
Parengta pagal „IFL Science“.
