Šių metų chemijos Nobelio premija vis dar sulaukia daug atgarsio ne tik Lietuvos, bet ir autoritetingiausiuose užsienio leidiniuose. Įvairūs pasaulio leidiniai rašo, kad šia Nobelio premija ir šlove su mokslininkėmis Emmanuelle Charpentier iš Maxo Plancko instituto Berlyne ir Jennifer Doudna iš Kalifornijos universiteto už genų redagavimo įrankio – CRISPR-Cas9 atradimą ir plėtojimą galėjo dalytis ir Vilniaus universiteto (VU) profesorius Virginijus Šikšnys.

Už vadinamųjų „genų molekulinių žirklių“ atradimą jis jau yra apdovanotas Harvardo universiteto Warreno Alperto premija, o kartu su šių metų Nobelio chemijos premijos laureatėmis – ir prestižine Kavli premija, kurią skiria Norvegijos mokslų akademija.

Nors daugiausia pasaulyje cituojamas mokslo žurnalas „Nature“ atkreipia dėmesį, kad J. Doudna ir E. Charpentier bei jų kolegos neabejotinai nusipelno apdovanojimo už genų redagavimo technologijos atradimą, tačiau kaip pagrindiniai jos kūrimo ir plėtojimo bendraautoriai yra minimi ir dar keli tyrėjai – VU biochemikas V. Šikšnys, Harvardo universiteto mokslininkas George’as Churchas bei Masačusetso technologijų instituto (MIT) mokslininkas dr. Fengas Zhangas.

Įtakingas verslo leidinys „Forbes“ taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmą kartą istorijoje Nobelio apdovanojimą chemijos srityje šiais metais pasidalijo moterų mokslininkių komanda, tačiau šia šlove dalytis nusipelnė ir VU mokslininkas prof. V. Šikšnys.

MIT internetiniame portale Technologyreview.com keliamas klausimas, kodėl buvo nuspręsta chemijos Nobelio premiją skirti tik dviem mokslininkėms, nes paprastai premija gali būti teikiama tyrėjų komandoms, kurias sudaro iki trijų mokslininkų. Trečią garbingą vietą čia potencialiai galėjo užimti panašius atradimus padaręs V. Šikšnys ir F. Zhangas, kurie vieni pirmųjų parodė, kad CRISPR-Cas9 technologiją galima naudoti žmogaus ląstelėse. Sutinkama, kad nors E.Charpentier ir J.Doudna atliko labai svarbų darbą siekiant CRISPR-Cas9 technologiją paversti veikiančiu įrankiu, tačiau 2012 m. panašiu metu V. Šikšnys nepriklausomai pademonstravo, kad Cas9 baltymo vykdomą DNR kirpimą galima panaudoti programuotam genomo redagavimui.

Dar 2018 m. „Science“ žurnalas atkreipė dėmesį, jog V. Šikšnio grupė 2011 m. pirmoji pasaulyje pademonstravo, kad CRISPR-Cas9 sistemą galima perkelti iš vienos bakterijos į kitą ir kad Cas9 yra vienintelis sistemos baltymas, reikalingas bakterijoms užtikrinti apsaugą nuo virusų.

Vokietijos dienraštis „Der Tagesspiegel“ taip pat kritiškai vertina mokslo pasaulio teisingumą ir pabrėžia, kad, deja, kartais lengviau ir greičiau reikšmingi moksliniai atradimai yra pripažįstami, jei jie yra padaromi pasaulyje žinomų universitetų laboratorijose.

Dienraštyje prisimenama, kad VU profesorius V. Šikšnys buvo pirmasis pasaulyje tyrėjas, 2012 m. aprašęs savo darbą apie CRISPR-Cas9 sistemos potencialą, tačiau prestižinio žurnalo „Cell“ redakcija jo rankraštį atmetė (vėliau redakcija pripažino klydusi, nes straipsnis esąs moksliškai labai vertingas). Po mėnesio mokslininkas savo straipsnio rankraštį išsiuntė į „Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America“ ir ten jis buvo išspausdintas po trijų mėnesių. Deja, V.Šikšnys jau nebebuvo pirmas. E.Charpentier ir J.Doudna, savo rankraštį atidavusios į „Science“ redakciją vėliau nei V.Šiksnys, savo darbą sugebėjo publikuoti pirmosios.

CRISPR-Cas9 technologija, prie kurios kūrimo ir plėtojimo prisidėjo mažiausiai 4–5 mokslininkų komandos, leidžia itin tiksliai redaguoti organizmų DNR. Tai atveria galimybes gydyti žmonių genetines ligas ar kurti naujas augalų ir gyvūnų veisles. Tikimasi, kad ateityje ši technologija leis išgydyti pačias sudėtingiausias ligas, tarp jų ir žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sukeliamą AIDS, Dauno sindromą, paveldimas širdies ydas. Be to, ši technologija jau pradedama taikyti žemės ūkyje – planuojama kurti augalų veisles, kurios būtų atsparios sausrai ar kitoms nepalankioms dirvos sąlygoms.

Taigi šis revoliucinis atradimas vienu metu buvo atliktas mažiausiai dviejų pasaulio universitetų laboratorijose, tarp jų ir Vilniaus universitete. Virginijaus Šikšnio tyrimai pagrįstai gali būti vadinami šių metų Nobelio premijos dalimi.