Pirmąją spalio savaitę skelbiami kasmetiniai Nobelio premijų laureatai. Pirmadienį paskelbus, kad fiziologijos ir medicinos srityje Nobelio premija atitenka dviem amerikiečiams ir britui už hepatito C viruso atradimą, antradienį paskelbtas fizikos apdovanojimas – britui, vokiečiui ir amerikietei už, Nobelio komiteto atstovo Görano K.Hanssono žodžiais tariant, „tamsiausias Visatos paslaptis“.

Juodųjų skylių pergalė

2020 metų Nobelio premija fizikos srityje paskelbta „už tamsiausias Visatos paslaptis“: pusė premijos atitenka britų mokslininkui Rogeriui Penrose'ui už atradimą, kad juodosios skylės susidarymas yra tvirtai paremtas bendrąja reliatyvumo teorija, o kita pusė – vokiečiui Rheinhardui Genzeliui ir amerikietei Andreai Ghez už „supermasyvaus kompaktiško objekto, esančio mūsų galaktikos centre, atradimą“.

Kaip pasakoja juodąsias skyles tiriantis astrofizikos mokslų daktaras Kastytis Zubovas, R.Penrose'as įrodė, kad juodosios skylės gali (ar netgi privalo) susiformuoti realiomis astrofizikinėmis sąlygomis – mirštant masyvioms žvaigždėms. Anksčiau buvo žinoma, kad juodosios skylės gali egzistuoti, bet buvo daug dvejojama dėl realios jų susiformavimo galimybės.

„R.Genzelis ir A.Ghez vadovauja dviem tyrėjų grupėms (atitinkamai Vokietijoje ir JAV), kurios nuo praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžios stebi žvaigždes labai arti Paukščių Tako galaktikos centro. Šie stebėjimai suteikia tvirčiausius įrodymus, kad centre tikrai yra supermasyvi (apie 4 milijonus kartų už Saulę masyvesnė) juodoji skylė. Tai yra didžiausia juodoji skylė mūsų danguje (t.y. jos užimamas plotas dangaus skliaute yra didžiausias), todėl ją tyrinėdami galime geriausiai suprasti visokius prie juodųjų skylių vykstančius procesus“, – teigia mokslininkas.

Anot jo, juodosios skylės yra ekstremalūs objektai, toli gražu nepanašūs į tai, ką pajėgiame sukurti Žemėje. „Dėl to tyrinėdami prie jų vykstančius reiškinius galime vis geriau suvokti, kaip materija ir spinduliuotė elgiasi ekstremaliomis sąlygomis – o tai leidžia patikrinti reliatyvumo teoriją ir išvis geriau suprasti Visatos veikimą. Tiesioginės praktinės naudos gal nėra, bet netiesioginės yra įvairios, pavyzdžiui GPS palydovai, kurie turi įtraukti reliatyvistines korekcijas į laiko skaičiavimą“, – aiškina astrofizikas.

Paklaustas, koks jausmas apima, kai Nobelio premija skiriama sričiai, kurios tyrimuose dalyvauja pats., K.Zubovas sako, kad jausmas yra labai geras. „Dar pernai, kai Nobelį gavo kosmologas Jimas Peebles'as ir egzoplanetų atradėjai Michelis Mayoras bei Dideras Quelozas, sakiau, kad astrofizika yra geriausia fizikos šaka – o dabar mano teiginys dar kartą įrodytas“, – juokauja mokslininkas ir papildo, kad tiesiog malonu žinoti, jog mokslo bendruomenė aukščiausiu lygiu vertina tokius tyrimus, prie kurių tenka prisidėti ir jam pačiam.

Istorija

Už fizikos Nobelio premijos laureatų atranką yra atsakinga Švedijos karališkoji mokslų akademija. Ji paskiria Fizikos komitetą, kuris vertina nominacijas ir pateikia galutinių kandidatų siūlymą. Beje, įmanomas ir toks variantas, kad einamaisiais metais premija gali būti išvis neskiriama – bet tai labai retas variantas.

Praėjusiais metais fizikos Nobelio apdovanojimą atiteko trims mokslininkams iš Kanados ir Šveicarijos, kurie perkūrė mūsų supratimą apie kosmosą.

Už prisidėjimą prie visatos evoliucijos ir Žemės vietos kosmose supratimo pusė 2019 metų fizikos Nobelio premijos atiteko JAV dirbančiam kanadiečių kosmologui 84-erių Jamesui Peeblesui, o kita pusė – šveicarų astronomams 77-erių Micheliui Mayorui ir 53-ejų Didier Queloz.

Šiemet Nobelio premija padidinta milijonu Švedijos kronų ir dabar siekia 10 000 000 kronų (kiek daugiau nei 950 000 eurų).

Įprastai Nobelio premijos laureatai paprastai apdovanojami gruodžio 10 d. viešame renginyje, tačiau šiemet dėl COVID-19 apdovanojimai bus transliuojami per televiziją.