Stounhendžas – neolito laikais pietų Anglijoje pastatytas monumentas iš akmenų – savo paslaptimis daugelį amžių erzino istorikus ir archeologus: kaip jis buvo pastatytas? Kokiam tikslui jis tarnavo? Iš kur atsirado jo įspūdingi smiltainio akmenys?

Ir atsakymas bent jau į paskutinįjį klausimą pateiktas trečiadienį paskelbtame tyrime, kuriame teigiama, kad didžiąją dalį akmenų, iš kurių buvo pastatytas monumentas, sieja bendra kilmė: akmenys kilę iš už 25 km nuo Stounhendžo esančio Vestvudo miško (angl. West Woods) – vietos, kurioje neolito laikais buvo aktyviai vykdoma įvairi veikla.

Tyrimas patvirtina teoriją, kad megalitai buvo atgabenti į Stounhendžą maždaug tuo pačiu metu – maždaug 2500 m. prieš mūsų erą, antrajame monumento statymo etape – kas savo ruožtu gali būti ženklas, kad jo statytojai priklausė gerai organizuotai visuomenei.

Tai taip pat prieštarauja ankstesniam teiginiui, kad vienas didelis riedulys – vadinamasis Kulno akmuo (angl. Heel stone) – buvo atgabentas iš netoliese esančios teritorijos vietos ir buvo pastatytas anksčiau už kitus akmenis.

Naujasis tyrimas skelbiamas žurnale „Science Advances“.

Tyrimo vadovas – Braitono universiteto fizinės geografijos profesorius Davidas Nashas – sako, kad jis su komanda turėjo sukurti naują metodą, kaip išanalizuoti iki devynis metrų aukščio siekiančius ir net iki 30 tonų sveriančius akmenis.

Pirmiausia jie naudojo nešiojamuosius rentgeno aparatus – kad išanalizuotų uolienas, kurias sudaro 99 procentus silicio dioksido, tačiau kuriose yra ir keletas kitų elementų, cheminę sudėtį.

„Tai mums parodė, kad dauguma akmenų turi bendrą cheminę sandarą, o tai savo ruožtu leido nustatyti, kad mes čia ieškome vieno pagrindinio šaltinio“, – sako D.Nashas.

Antrame etape mokslininkai ištyrė dviejų akmenų branduolių mėginius, paimtus restauruojant Stounhendžą 1958 metais – ir kurie iki 2018 ir 2019 m. buvo pradingę, bet vėliau atsirado.

Su šiais mėginiais mokslininkai atliko sudėtingesnę analizę – pasinaudojo naudodami masės spektrometrijos prietaisus, kuris didesniu tikslumu nustato platesnį elementų diapazoną.

Gauti rezultatai buvo palyginti su 20 galimų šių nuosėdinių uolienų šaltinių – ir buvo nustatyta, kad Viltšyro grafystėje esantis Vestvudas yra artimiausia atitiktis.

Iki tol tik XVII amžiaus anglų filosofas Johnas Aubrey buvo kalbėjęs apie sąsają tarp Overtono miško – kas tikriausiai yra buvęs Vestvudo pavadinimas – ir Stounhendžo.

Milžiniškos pastangos

Ankstesniu tyrimu yra nustatyta, kad mažesnieji Stounhendžo akmenys atkeliavo iš Velso – t. y. iš už maždaug 200 kilometrų į vakarus – ir naujajame tyrime teigiama, kad jie ir likę akmenys buvo pastatyti tuo pačiu metu.

„Taigi, tuo metu turėjo būti dedamos didžiulės pastangos, sako D.Nashas. – Stounhendžas yra tarsi medžiagų, atvežamų iš skirtingų vietų, konvergencija“.

Tačiau kaip ankstyvieji britai sugebėjo pervežti iki 30 tonų sveriančius riedulius 25 kilometrų atstumu – kol kas tvirtai nežinoma, nors vyrauja idėja, kad jie buvo tempiami rogėmis. Monumento svarba taip pat išlieka ganėtinai paslaptinga.

„Manau, mes čia matome labai organizuotą bendruomenę“, – teigia Braitono profesorius.

O Vestvudas pasirinktas greičiausiai buvo pasirinktas dėl pragmatinių priežasčių – nes tai buvo artimiausia tokių akmenų radimvietė.

Tačiau ši sritis buvo tikras ankstyvojo neolito laikų veiklos avilys, sako mokslininkas. Miške yra senovinis pilkapis, didelis iš žemių sukastas ratas, o kol čia nebuvo miško, čia priešistoriniais laikais buvo dirbami laukai, o taip pat – palisaras (pranc. palissoir – akmuo su išgremžtais grioveliais, skirtas įrankių – pavyzdžiui, kirvių – galandimui).

D.Nashas teigia, kad tyrėjų komandos sugalvota technika galėtų padėti atsakyti ir į kitus archeologinius klausimus – pavyzdžiui, kokiu maršrutu buvo gabenami akmenys. Tai galima būtų nustatyti suradus tarpiniuose maršruto taškuose aptikus akmenų nuoskilų.

Mokslininkas ir jo komanda taip pat tikisi panaudoti šią techniką ir kitose senovės akmenų statinių vietose, išsibarsčiusiose po visą Britaniją.

Parengta pagal „Science Alert“.