Šis sugebėjimas pamatyti detales net greičiausiai judančiame ar trumpalaikiame reiškinyje gali būti vadinamojo padidėjusio mirgėjimo sintezės dažnio rezultatas, sako Bazelio universiteto Šveicarijoje genetikas Davidas Thaleris. Jis priduria, kad šis bruožas gali paaiškinti, kaip kai kurie beisbolo žaidėjai gali pastebėti skriejančio kamuoliuko siūles – arba kaip kai kurios teniso žvaigždės gali reaguoti į ypač greitą kamuolį.
Didelis mirksėjimo dažnis L. da Vinci atveju gali paaiškinti, kaip jis sugebėjo apibūdinti krintančių vandens lašų formos pokyčius – ir atpažinti trumpalaikes išraiškas, matomas daugelyje jo paveikslų.
„Siūlau versiją, kad „Monos Lisos“ atveju Leonardo pavyko pagauti momentą, kai gimsta šypsena. Tai nėra pozuojama šypsena, kuri specialiai laikoma statiškai, bet išraiška, kai šypsena tik atsiranda“, – teigia D.Thaleris.
Leonardo piešinys „Paskutinė vakarienė“ – freska ant Milano bažnyčios sienos – taip pat fiksuoja trumpalaikes apaštalų išraiškas – tariamai po to, kai Jėzus Kristus jiems pasakė, kad „vienas iš jūsų čia mane išduos“, – sako mokslininkas.
Kas yra „greitoji akis“?
Idėja imtis didžiojo menininko ir išradėjo regos tyrimo D.Thaleriui kilo tada, kai jis aptiko vieną komentarą, kurį L. da Vinci savo užrašų knygelėje įrašė apie laumžirgių skrydį.
„Laumžirgis skrenda naudodamas keturis sparnus, ir kai priekiniai yra pakeliami, užpakaliniai yra nuleidžiami“, – rašė Leonardo.
„Šaunu, noriu tai pamatyti pats savo akimis, pagalvojau. Juolab, kad buvo vasara ir visur aplinkui buvo pilna laumžirgių“, – pasakoja D.Thaleris.
Tačiau kad ir kiek atidžiai ir įtemptai jis žiūrėjo, D.Thaleriui laumžirgių sparnai visada atrodė susilieję. Vyro draugams taip pat nepavyko pamatyti sparnų judesio. „Pradėjau skaityti ir rimčiau susimąsčiau, ką reiškia turėti „greitąją akį“, – prisimena mokslininkas.
D.Thalerio tyrimas rodo, kad laumžirgio užpakalinių sparnų mostai per šimtąją sekundės dalį skiriasi nuo priekinių sparnų mostų. Tačiau renesanso genijaus užrašų knygelės komentaras rodo, kad Leonardo galėjo pamatyti tą šimtosios sekundės dalies skirtumą – kas atitinka 100 Hz mirgėjimo sintezės dažnį ir kas yra daugmaž dvigubai daugiau, nei būdinga daugumai žmonių, sako D.Thaleris. Anot o, „greitoji akis“ Leonardo ir kai kurių šiuolaikinių sporto žvaigždžių atvejais atsirado dėl genetikos – galbūt tai nulemia genai, kurie valdo kalio kanalų vystymąsi akies tinklainės ląstelėse.
Įrodyta, kad kelios gyvūnų rūšys – pavyzdžiui, vabzdžiai – pasižymi ryškiais genetiniais tinklainės skirtumais, leidžiančiais jiems pamatyti daug greitesnius judesius – o tinklainės ląstelių vystymosi skirtumai gali sukelti skirtumų ir žmonių regėjime.
Kiti atvejai
Kiti garsūs menininkai savo darbais taip pat yra pademonstravę tokį patį sugebėjimą fiksuoti trumpalaikes akimirkas – pavyzdžiui, garsusis japonų dailininkas Katsushika Hokusai, sukūręs legendinį medžio raižinį „Didžioji Kanagavos banga“, sako D.Thaleris.
K.Hokusai, gyvenęs 17601849 m., taip pat sukūrė ir medžio raižinį, vaizduojantį laumžirgio skrydį – ir jame parodomas teisingą vabzdžio sparnų judėjimą. „Tad panašu, kad dar bent vienas menininkas turėjo tokią greitą ir tikslią akį“, – sako Bazelio universiteto mokslininkas.
Jis teigia, kad Leonardo da Vinci DNR mėginys gali parodyti, ar jo „greitoji akis“ buvo pagrįsta genais, kurie reguliavo jo tinklainės vystymąsi – ar tai atsirado dėl treniruočių ir atidaus bei artimo stebėjimo.
Naujausią D.Thalerio tyrimą paskelbė „Leonardo Da Vinci DNR projektas“ – projektas kuris tikisi vieną dieną iš Leonardo da Vinci paveikslų išgauti garsiojo dailininko genetinę medžiagą. „Jei jiems pavyks išgauti seką, man tai būtų įdomu“, – sako D.Thaleris.
Mokslininkas taip pat mato Leonardo jautrumo vizualiniams reiškiniams ženklus – galbūt įskaitant ir „greitąją akį“ – tame, kad savo paveiksluose jis naudoja „sfumato“ – meninę techniką, kuri detalizuoja arba išblukina paveikslo dalis, taip pritraukiant ar nukreipiant nuo jų dėmesį.
Jis sako, kad bendrus galutinius vaizdus smegenys konstruoja iš daug mažesnių, akimirksniu gaunamų vaizdų – kurie būna visiškai aiškūs tik mažame akies tinklainės paviršiuje. Tačiau paprasti žmonės nesuvokia šio mentalinio „susiuvimo“ proceso ir vizualizuoja pavaizduotą sceną kaip darnią visumą, kuriai skiriamas vienas pagrindinis fokusas.
Tuo tarpu Leonardo sfumato naudojo tiesiog meistriškai – ir pavyzdžiui, „Mona Lisa“ ar „Salvator Mundi“ galėjo atsirasti iš sugebėjimo pamatyti šiuos momentinius vaizdus bei atpažinti jų dalinį fokusą.
Parengta pagal „Live Science“.
