Tik bėda, kad mokslininkai iki šiol nežino, kas konkrečiai verčia žmones gerti, kaip būtent etanolis veikia smegenis, „Medium“ platformos leidinio „Elemental“ straipsnyje rašo mokslo žurnalistas Troy Farahas. Alkoholio elgesį mokslininkai vadina itin „neaiškiu“, o jo poveikį – „atsitiktiniu“. Įveikęs hematoencefalinį barjerą, etanolis elgiasi kaip rikošetuojanti kulka uždaroje erdvėje: atsitiktine tvarka slopina vienus receptorius ir audrina kitus.
Neuronų fejerverkai
Tokie „neuroniniai fejerverkai“ turi daugybę pašalinių efektų – todėl alkoholį taip sunku tirti, ir būtent todėl kai kuriems žmonėms beveik neįmanoma „žinoti savo normos“. Viena iš tikėtinų priežasčių – „sūpynių efektas“. Jis kyla smegenyse tarp dviejų priešingo poveikio neuromediatorių – glutamato (glutamino rūgšties) ir GABA (gama amino sviesto rūgšties).
Kas vyksta smegenyse, pavartojus alkoholio? Etanolis ima veikti smegenų neurochemiją, pažeisdamas esamą balansą. Siekdamos stabilumo, smegenys išskiria glutamatą (šis neuromediatorius jaudina nervų sistemą) ir GABA (svarbiausią stabdantį mediatorių). Alkoholio poveikiui silpstant, smegenims vėl reikia stabilizuotis, todėl jos skatina žmogų gerti daugiau – ir gaunasi užburtas ratas. Galbūti tai paaiškina, kodėl per vakarėlius taip sunku sustoti.
Laikui bėgant, tokie „ratai“ tampa įpročiu, o dar vienos alkoholio dozės potraukiui priešintis darosi vis sunkiau. „Žmogui pasiekus tašką, kai narkotikas vartojamas ne siekiant patirti malonumą, o sumažinti negatyvius susilaikymo nuo jo efektus, tai reiškia, kad sistemoje kažkas pasikeitė“, – sako Santa Clara'os universiteto (JAV) psichologijos docentė ir neurobiologė Lindsay Halladay.
Siekdama išsiaiškinti, kodėl žmonės geria toliau, L. Halladay panaudodama implantuotus lazerius, virusus ir elektrodus, sudarė pelių smegenų žemėlapį. Jos tyrimas neseniai publikuotas moksliniame žurnale „Biological Psychiatry“ – jame neurobiologė tvirtina radusi neuronų kelią, galintį padėti kontroliuoti norą išgerti.
Eksperimento esmė
Mokslininkai su graužikais, išmokytais paspausti svertą ir taip gauti alkoholio, atliko eksperimentą. Kaskart, kai pelės paspausdavo svertą, gaudavo ne tik alkoholio dozę, bet būdavo nukrečiamos nestipriu elektros išlydžiu. Netrukus pelės, prieš spausdamos svertą, ėmė dvejoti. Kai kurios iš jų, siekdamos išvengti elektros smūgio, nusprendė visai atsisakyti alkoholio, – šiuose gyvūnuose L.Halladay su kolegomis aptiko neuronų grupę, „iššaunančią“ prefrontalinėje galvos smegenų žievėje. Būtent ši smegenų sritis itin svarbi sprendimų priėmimui.
„Ši smegenų sritis įsijungia, kad padėtų pelėms nuslopinti potraukį alkoholiui“, – aiškina mokslininkė. Ji pridūrė, kad šie neuronų takai buvo aktyvūs tik po elektros smūgio. Dar mokslininkai aptiko, kad šiuos neuronus kaip nors sugadinus, graužikas toliau vartodavo alkoholį – nepaisydamas „bausmės“ elektra. Tokias peles galima pavadinti „kompulsinėmis (kenčiančiomis nuo neįveikiamo potraukio) girtuoklėmis“.
„Negebėjimas atsisakyti alkoholio netgi tada, kai piktnaudžiavimas juo aiškiai kenkia – skiriamasis alkoholizmo bruožas, – sako vyr. studijos tyrėjas ir NIAAA Elgesio bei genominio neuromokslo laboratorijos vedėjas, mokslų daktaras Andrew Holmesas. – Šis tyrimas padeda suprasti smegenų mechanizmus, lemiančius kompulsinį alkoholio vartojimą“.
Kol kas mokslininkai, lygindami graužikų ir žmonių smegenis, gali daryti tik atsargias išvadas. Tokie tyrimai rodo, kad ateityje alkoholizmas tikėtina, bus gydomas koreguojant neuronų takus.
Apie peles ir žmones
Jau rengiami gydymo metodai. Pernai metų gale dar viena tyrėjų grupė iš Manitobos universiteto Kanadoje pirmą kartą alkoholizmo gydymui panaudojo giliosios smegenų stimuliacijos metodą. Įdomu tai, kad stimuliuojamos buvo tos pačios smegenų sritys, kaip ir L.Halladay eksperimente su pelėmis.
Pernai kanadietis mikrobiologas Frankas Plummeris tapo vienu iš pirmųjų žmonių, kuriam siekiant padėti kovoje su pražūtingu įpročiu buvo implantuoti elektrodai (keletą metų jis kasdien išgerdavo po maždaug 600 mililitrų viskio – ir jokios terapijos nepadėjo). Sunnybrooko Sveikatos mokslų centro (Kanada) gydytojams gręžiant kaukolę, jam buvo taikoma vietinė nejautra – pacientas buvo sąmoningas.
Jis prisimena, kad diskomfortą jam kėlė tik triukšmas. „Vienas iš mano gydytojų procedūrą pavadino maksimaliai invazine psichiatrija ir minimaliai invazine neurochirurgija“, – pasakoja F.Plummeris. Kas dar svarbiau, procedūra suveikė – dabar mokslininkas planuoja atostogas su šeima, naują knygą ir skiepų prieš ŽIV kompaniją.
Elektrodai F.Plummerio smegenyse padarė tai, ko negalėjo kiti gydymo metodai: jis išmokė pažaboti savo įprotį. Alkoholio jis neatsisakė ir gali kartais jo išgerti. Tačiau dabar tai visai kas kita – dabar, kaip jis pats sako, vyro gyvenimas nesisuka apie išgėrimą, o smegenų stimuliacija, mokslininko nuomone, gali padėti kitiems žmonėms – netgi praradusiems bet kokią viltį.
Į smegenis implantuoti elektrodai veika tą pačią smegenų sritį, kaip ir LHalladay eksperimente, – vadinamąjį malonumo centrą. Panašu, šios zonos stimuliacija padeda žmonėms reguliuoti alkoholio vartojimą. Tokie implantai plačiai paplis tikriausiai dar negreit – nors panašūs eksperimentai neblogai padeda gydant itin sunkius Parkinsono ligos atvejus.
Pasak L.Halladay, F.Plummerio atvejis visgi yra neeilinis: iki elektrodų implantavimo jis išbandė kitus variantus, įskaitant kepenų persodinimą – ir sugebėjo atsistatyti. Tačiau jai, kaip neurobiologei, negali nekilti daugybė klausimų: atsižvelgiant į visas malonumo centro funkcijas, ką dar gali paveikti gilioji smegenų stimuliacija? Koks dar elgesys gali būti koreguojamas ir kaip? Kokio amžiaus sulaukus (ir kokios pripratimo stadijos) geriausia atlikti operaciją – o kada geriau jos vengti? Kas turėtų šiuos klausimus spręsti? Ar tokios procedūros kaštus padengs draudimas ar stimuliacija liks turtuolių užsiėmimu?
Norint atsakyti į visus šiuos klausimus, prireiks dar nemažai laiko.
