Archeologai 2012 m. vyro kaukolę – o taip pat mažiausiai 10 kitų suaugusiųjų ir kūdikio palaikus – atrado kadaise egzistavusio ežero dugne centrinėje-rytinėje Švedijoje. Tačiau tik vienas iš suaugusiųjų turėjo žandikaulį – likusios kaukolės buvo be žandikaulių, o dvi buvo uždėtos ant baslių.
Ir štai dabar trimatė veido rekonstrukcija atskleidžia, kaip atrodė vienos iš tų kaukolių savininkas. Švedijoje gyvenantis teismo medicinos menininkas Oscaras Nilssonas, naudodamas šią kaukolę – o taip pat genetinę ir anatominę informaciją, išgautą iš jos – sukūrė vyro biustą. Akmens amžiaus vyriškis atrodo kaip maždaug 50 metų amžiaus mėlynakis rudaplaukis su blyškia oda.
Žinoma, O. Nilssonas nenorėjo sugadinti senovės kaukolės – todėl jis atliko mėginio kompiuterinę tomografiją ir panaudojo tuos duomenis spausdindamas 3D kopiją vinilo plastike. Remdamasis kriminalistikos metodais, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas tokiems veiksniams kaip vyro svoris, ūgis ir etninė priklausomybė, O.Nilssonas nustatė, kiek masyvūs buvo vyro veido raumenys bei kaip atrodė jo oda.
Pavyzdžiui, šis žmogus buvo iš medžiotojų-rinkėjų grupės, kurios genetinis paveldas apėmė žmones, į Skandinaviją atvykusius iš šiaurės ir rytų, taip pat iš pietų prieš maždaug 2000 metų iki tol, kai gyveno ir mirė šis vyras, sako teismo medicinos ekspertas.
„Tačiau šiuo atveju nebuvo žandikaulio, – portalui „Live Science“ teigia O.Nilssonas. – Taigi, pirmas dalykas, kurį reikėjo rekonstruoti, buvo jo žandikaulis“. Specialistas jį atkūrė pagal kaukolės matavimus.
Beveik visi kape rasti suaugusieji neturėjo žandikaulių. Tačiau kaip rašoma 2018 m. moksliniame žurnale „Antiquity“ paskelbtame tyrime, viduriniojo akmens amžiaus – mezolito – kape buvo laukinių gyvūnų – rudųjų lokių, šernų, raudonųjų elnių, briedžių ir stirnų – žandikaulių.
Ši detalė nulėmė O.Nilssono parinktą vyro aprangą ir šukuoseną.
„Jis dėvi šerno odą, – sako rekonstruktorius. – Pagal žmonių kaukoles ir gyvūnų žandikaulius nustatyta, kad šie dalykai jų kultūriniame ir religiniame įsitikinime buvo akivaizdžiai svarbūs“.
Rekonstruotas vyras priekyje turi trumpus plaukus. „Tų laikų „kirpėjas“ tam turėjo naudoti aštrų įrankį iš titnago“, – pastebi O.Nilssonas. Pakaušyje akmens amžiaus gyventojas plaukus susirišęs į „arklio uodegą“.
Ši trumpa šukuosena leidžia žiūrovams pamatyti žaizdą – 2,5 centimetro sužalojimą vyro galvos viršuje.
Tačiau ši žaizda nebuvo tai, kas nužudė vyrą – ar bent jau ne iškart. Jo galvos sužalojimas – o taip pat ir kaukolių pažeidimai, rasti kitose šio povandeninio kapo palaidojimuose – turi gijimo žymių. O.Nilssonas rekonstrukcijoje ant žaizdos net pridėjo rando tekstūrą.
„Kažkas šiuos žmones mylėjo rūpinosi jais ir išgydė – po to, kai jie patyrė galvos traumas“,
sako tyrimo vadovas ir Vesteroso miesto Kultūros paveldo fondo archeologas Fredrikas Hallgrenas.
Tuo tarpu baltos kreidos brūkšniai, puošiantys vyro krūtinę, jau yra meninė interpretacija, pagrįsta tuo, kad daugelis aborigenų grupių šiandien kreidą naudoja kaip kūno dažus, sako O.Nilssonas.
„Tai yra priminimas, kad mes negalime suprasti jų estetinio skonio – o tik jį matyti, – teigia rekonstruktorius. – Neturime pagrindo manyti, kad šie žmonės buvo mažiau suinteresuoti savo išvaizda ar mažiau norėjo išreikšti savo individualumą, nei mes tai darome šiandien“.
Tai – nebe pirmas O.Nilssono darbas iš šios srities. Ekspertas yra rekonstravęs ir senovės wari kultūros valdovę, kurios palaikai buvo rasti Peru, ir 18 metų akmens amžiaus merginą iš Graikijos.
