XV amžiaus pabaigoje visoje Europoje išplito paslaptinga liga, ir daugelis mano, kad tai buvo Kristoforo Kolumbo kaltė, rašo „Real Clear Science“. Remiantis populiaria hipoteze, prieštaringai vertinamas italų tyrinėtojas ir jo įgula 1493 m. po transatlantinės kelionės pergalingai grįžo į Portugaliją, ir parsigabeno net tik daug turtų, pasakojimų apie nuotykius, bet ir sifilį. O plėšikaujančios samdinių kariuomenės vėliau išplatino ligą po visą kontinentą.
Tačiau žurnale „Scientific Reports“ paskelbtas naujas tyrimas ginčija šią įsisenėjusią nuomonę. Mokslininkai iš Makso Plancko Žmonijos istorijos mokslų instituto Vokietijoje ir Vilniaus universitetu Lietuvoje tyrė XV – XVI amžių maro epidemijos laikų kapus Vilniuje.
Ir jie nenustebo radę Yersinia pestis – bakterijos, sukeliančią marą – pėdsakų, tačiau apstulbo aptikę Treponema pallidum pertenue – bakteriją, sukeliančią tropinę odos, kaulų ir sąnarių ligą frambeziją. Ligos požymiai yra uždegiminiai pažeidimai, kurie gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje ir kurie prieš surandėjant pasižymi gelsvos spalvos šašais.
Šiandien frambezija pasitelkus antibiotikus jau yra išgydoma, tačiau XV a. ji galėjo sukelti tikrai nemenką sumaištį.
Anot autorių, „XV amžiaus pabaigoje Europoje ir Viduriniuose Rytuose pradeda kauptis istoriniai liudijimai, apibūdinantys fiziškai luošinančią ligą, kuri tuo metu medicinai atrodė nežinoma. Vėlesniais dešimtmečiais liga įgavo daugybę pavadinimų – tokių kaip „prancūziški raupai“ arba „Neapolio raupai“. Jie visi labiau atspindėjo politinę ir socialinę eros įtampą nei biologines tiesas“, – rašo mokslininkai.
Epidemija paprastai priskiriama sifiliui, kurį sukelia bakterija Treponema pallidum pallidum – kuri yra glaudžiai susijusi su bakterija, sukeliančia ligą, vadinama frambezija. Tikėtina, kad abi ligos tuo metu lygiagrečiai plito Europoje, tačiau frambezija galėjo būti labiau paplitusi dėl jos pernešamumo – pastaroji plinta tiesiog prisilietimu, kai tuo tarpu sifilis – tik per lytinį kontaktą. Be to, kaip rašo autoriai, frambezija turėjo aiškų kelią iš Afrikos į Europą.
„Padidėjęs Europos valstybių veikimas Vakarų Afrikos teritorijoje XV amžiaus viduryje ir pabaigoje būtų galėjęs nutiesti tarpkontinentinį ligos plitimo kelią. Vakarų Afrikos aukso vilionės 1478 m. paskatino Portugaliją įkurti Elminą (šiuolaikinę Ganą), tačiau portugalų veikla greitai išsiplėtė ir ėmė apimti ne tik prekybą naudingosiomis iškasenomis, bet ir Afrikos vergų importą į Europą. Iki XVI a. vidurio maždaug 10 proc. Lisabonos gyventojų buvo afrikiečių kilmės. Labai užkrečiamos odos infekcijos – tokios kaip frambezija – įsiveržimas į šį laikotarpį galėjo būti visai nesunkus ir liga galėjo nesunkiai išplisti tarp dvidešimties tūkstančių 1494 m. Karolio VIII suburtos samdinių kariuomenės vyrų, kurios kontingentas buvo surinktas iš visos Europos“, – skelbia mokslininkai.
Šiandien frambezija Europoje nebeaptinkama. Beveik 85 proc. iš maždaug 50 000 infekcijų per metus užfiksuojama trijose šalyse: Ganoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje ir Saliamono Salose.
Pasaulio sveikatos organizacija siekia išnaikinti ligą dar per šį dešimtmetį.
