Gripas pasirodė 1918 metais ir labai greitai apkrėtė didelį kiekį žmonių – ir lygiai taip pat staigiai sukeldavo mirtį. Gripas taikėsi į visus: tiek į jaunus, tiek į senus, tiek į sergančius, tiek į sveikus žmones. Skaičiuojama, kad mirė apie 10 proc. apsikrėtusiųjų. Šiandien „ispaniškasis“ gripas yra laikoma baisiausia ir daugiausia gyvybių pasiglemžusia pandemija šiuolaikinėje istorijoje.
Kas sukėlė šią pandemiją?
Ligos protrūkis prasidėjo 1918-aisiais: paskutiniais Pirmojo pasaulinio karo metais. Kai kurie istorikai sako, kad būtent šis konfliktas pastūmėjo ligos atsiradimą ir išplitimą. Vakarų fronte kariai gyveno purvinomis ir drėgnomis sąlygomis, arti vienas kito – dėl ko virusas turėjo puikias sąlygas plisti. Prie to prisidėjo ir dėl netinkamo bei nevisaverčio maisto susilpnėjusi imuninė sistema.
„Ispaniškasis“ gripas į apkasus įsisuko tikrai greitai: maždaug per tris dienas apsikrėtė didžioji dalis kareivių – bet net kai kiti jau ėmė jaustis geriau, tai nereiškė, kad žmogus iš tiesų jau yra sveikas.
1918 metų vasarą kariai ėmė grįžinėti namo – o su savimi parsigabeno ir nežinomą virusą. Virusas ėmė plisti po miestus, miestelius ir kaimus – ir stipriausiai paveikdavo 20-30 metų žmones, kurie iki tol neturėdavo jokių nusiskundimų savo sveikata.
„National Geographic“ rašo, kad 2014 metais mokslininkai iškėlė naują hipotezę, kurioje teigiama, kad „ispaniškasis“ gripas kilo Kinijoje. Anksčiau netyrinėti įrašai padėjo susisieti ligą su Kinijos darbininkų gabenimu į Kanadą 1917-1918 metais. Marko Humphrieso knygoje „The Last Plague“ rašoma, kad šie darbininkai daugiausia buvo ūkininkai, surinkti iš nuošalių kaimų Kinijoje.
Atvykus į Kanadą, šiems kinų darbininkams teko praleisti šešias dienas uždarytiems traukinių vagonuose – o paskutinė jų stotelė turėjo būti Pracūzija. Čia jų buvo reikalaujama kasti tranšėjas, iškrovinėti krovinius iš atvykstančių traukinių, tiesti bėgius ir kelius, taisyti sugedusius ar pažeistus tankus. Vakarų fronte iš viso dirbo daugiau nei 90 000 žmonių.
M.Humphriesas knygoje aiškina, kad vienu metu 1918 metais iš 25 000 kinų darbininkų 3000 atsidūrė karantine Kanadoje. Tuo metu vyravo stereotipas, kad kinai yra tinginiai, todėl Kanados medikai jų simptomų nepriėmė rimtai. Tačiau pasiekus šiaurinę Prancūziją, didžioji dalis šių darbininkų jau sirgo – ir didelė dalis greitai mirė.
Kodėl gripas buvo pavadintas „ispaniškuoju“?
Ispanija buvo viena iš pirmųjų šalių, kurioje ši liga buvo pastebėta. Istorikai mano, kad tai greičiausiai įvyko dėl mažos kontrolės – mat Ispanija karo metu buvo neutrali valstybė, kurioje nebuvo griežtos spaudos cenzūros, dėl to buvo galima laisvai rašyti apie ką tik pasirodžiusią ligą. Tačiau dėl to, kad Ispanija pirmoji ėmė panešinėti apie sergančius, žmonės ėmė klaidingai manyti, jog ši liga būtent ir kilo Ispanijoje – dėl ko ligai galiausiai ir prilipo „ispaniškojo gripo“ pavadinimas.
1918 metų pavasario pabaigoje Ispanijos naujienų tarnybą išiuntė pranešimą į „Reuters“ biurą Londone. Pranešime buvo rašoma, kad Madride prasidėjo nežinomos ligos epidemija – nepaisant to, ligos simptomai yra gana švelnūs ir nėra nė vieno mirusio, knygoje „The Spanish Flu“ (liet. „Ispaniškasis gripas“) rašo jos autorius Henry Daviesas. Tačiau per dvi savaites nuo tada, kai šis pranešimas pasiekė Londoną, gripu buvo apsikrėtę jau daugiau nei 100 000 žmonių.
Liga apsikrėtė ir tuometinis Ispanijos karalius Alfonsas XIII, sirgo ir svarbūs politikai bei 30-40 proc. tų žmonių, kurie dirbo uždarose patalpose – pavyzdžiui, mokyklose, kareivinėse, vyriausybės pastatuose. Dėl ligos valdžia sumažino tramvajų skaičių Madrido gatvėse, sutriko net ir telegrafo paslaugos – kadangi liko per mažai sveikų darbuotojų. Tuo tarpu ligoninės buvo perpildytos ir negalėjo priimti naujų pacientų.
Didžiojoje Birtanijoje ligai irgi greitai prilipo „ispaniškojo gripo“ pavadinimas. Niallo Johnsono knygoje „Britain and the 1918-1919 Influenza Pandemic“ (liet. „Britanija ir 1918-1919 gripo pandemija“) rašoma, kad britai manė, jog liga Ispanijoje plinta dėl smarkių vėjų ir sauso klimato – virusų pilnas dulkes stiprus vėjas esą išnešioja po šalį, todėl dėl savo drėgno klimato Didžioji Britanija gali jaustis saugi.
Kokie buvo simptomai?
Apsikrėtus „ispaniškuoju“ gripu žmogus pirmiausia pajusdavo galvos skausmą ir nuovargį. Vėliau imdavo kamuoti sausas, gerklę tarsi pjaustantis kosulys. Žmogus prarasdavo apetitą, prasidėdavo problemos su skrandžiu. Antrąją dieną sergantieji imdavo gausiai prakaituoti. Galiausiai liga paveikdavo kvėpavimo organus, galėdavo kilti plaučių uždegimas.
M.Humphriesas aiškina, kad būtent plaučių uždegimas ir kitos kvėpavimo takų komplikacijos būdavo pagridine mirties priežastimi. Būtent dėl to sunku nustatyti ir tikslų mirusiųjų skaičių – kadangi žmonės daugiausia mirdavo ne nuo paties gripo, bet nuo jo sukeliamų komplikacijų.
Iki 1918 metų vasaros virusas jau buvo išplitęs į kitas žemyninės Europos šalis: Austriją, Vengriją, Vokietiją, Prancūziją. Buvo pranešama, kad daugybė vaikų Berlyno mokyklose serga ir nedalyvauja pamokose – o sumažėjus darbuotojų skaičiui karo gamyklose, sumažėjo ir karinės įrangos produkcija.
Tų pačių metų birželio 25 d. gripas jau buvo pasiekęs ir Didžiąją Britaniją. Liepos mėnesį epidemija labai stipriai paveikė tekstilės gamybą Londone – kadangi viena didžiausių įmonių per vieną vakarą namo išleido 80 sergančių darbuotojų iš visų 400. Mieste beveik nedirbo ir valdininkai – kadangi didelė dalis jų taip pat sirgo.
Ši epidemija neilgai trukus virto pandemija ir išplito po visą pasaulį. 1918 metų rugpjūtį buvo pranešta apie mirtis Kanadoje, Švedijoje bei Pietų Afrikoje. Iki rugsėjo mėnesio gripas per Bostono uostą pasiekė ir JAV.
Kas buvo patariama žmonėms?
Medikai nebuvo vieningai nutarę, kokius patarimus reikėtų duoti žmonėms. Kai kurie ragino vengti viešų vietų, didelių susibūrimų arba išvis kitų žmonių – o būnant lauke, prisidengti burną ir nosį. Kiti siūlė kiek kitokias priemones: pavyzdžiui, valgyti cinamoną, gerti vyną ar jautienos sultinį. Vienu metu dėl pandemijos plitimo net buvo kaltinamas aspirinas – nors iš tiesų jis galėjo padėti užsikrėtusiems.
1918 metų birželio 28 d. Didžiosios Britanijos laikaščiuose pasirodė pranešimas, informuojantis žmones apie gripo simptomus. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad tai tebuvo vitaminų reklama. Čia buvo rašoma, kad vieno gamintojo vitaminų tabletės yra geriausia priemonė apsisaugoti nuo ligos – ir kad visi, kurie jaučiasi prastai, turėtų sučiulpti po keturias tabletes per dieną (pakuotėje buvo penkios tabletės).
Amerikiečiams buvo siūlomos panašios apsisaugojimo priemonės. Gydytojai prašė vengti kitų žmonių bei viešų vietų, taip pat ragino nešioti kaukes. Mokyklos ir teatrai šalyje buvo uždaryti, o Niujorko miesto sveikatos departamentas labai greitai išleido specialių sanitarinį kodeksą, kuriame buvo uždrausta spjaudyti gatvėse, rašoma žurnale „Public Health Reports“.
Dėl neseniai pasibaigusio pirmojo pasaulinio karo daug kur trūko medikų, o daugelis likusių gydytojų susirgo patys. Mokyklos ir kiti daug erdvės turintys pastatai greitai buvo paversti ligoninėmis, o medicinos studentai kai kuriais atvejais turėjo pakeisti pačius gydytojus.
Kiek žmonių mirė?
Iki 1919 metų pavasario mirčių nuo „ispaniškojo“ gripo sumažėjo. Nepaisant to, šalims vis tiek dar kurį laiką teko stipriai kovoti su liga – kadangi niekas negalėjo jos iki galo sustabdyti. Ši pandemija priminė tai, kas įvyko prieš 500 metų, kai Juodoji mirtis nusinešė milijonus gyvybių ir sukėlė chaosą pasaulyje.
Knygos „American Pandemic: The Lost Worlds of the 1918 Influenza Epidemic“ (liet. „Amerikietiškoji pandemija: Prarastieji 1918 grifo epidemijos pasauliai“) autorė Nancy Bristow aiškina, kad virusas visame pasaulyje paveikė mažiausiai 500 mln. žmonių. Tuo metu tai prilygo trečdaliui visos pasaulio populiacijos. Teigiama, kad nuo šios ligos mirė mažiausiai 50 mln. žmonių – nors tikrasis skaičius, manoma, yra dar didesnis.
Mirusiųjų buvo tiek daug, kad kapinių darbuotojai nespėjo visų laidoti – dėl to šeimos savo artimiesiems pačios turėjo kasti kapus. Dėl pandemijos labai stipriai sumažėjo ir ūkininkų skaičius – kas stipriai paveikė maisto produkciją. D.Britanijoje dėl įvairių paslaugų ir prekių trūkumo nukentėjo ir kiti verslai.
Pandemija buvo išplitusi ir Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje bei pietinėse Ramiojo vandenyno salose. Indijoje nuo ispaniškojo gripo mirdavo 50 žmonių iš 1000 sergančių.
Kuo ispaniškasis gripas buvo panašus į sezoninį gripą?
„Ispaniškasis“ gripas be jokios abejonės iki šiol yra baisiausia gripo pandemija. Kita pandemija, kurią galima bent dalinai lyginti su „ispaniškuoju“ gripu, yra 2009-2010 metais pasirodęs naujas H1N1 viruas – kuris buvo pavadintas „Kiaulių gripu“, nors vėl gi – visai nekilo iš kiaulių.
„Kiaulių gripas“ stipriai paveikdavo kvėpavimo takus – o tai per vienerius metus pražudė nuo 151 700 iki 575 400 žmonių (t.y. apie 0,001-0,007 proc. viso pasaulio populiacijos). Jau iš skaičių galima matyti, kad ši pandemija buvo daug mažesnė už „ispaniškajį“ gripą.
80 proc. mirusiųjų nuo „kiaulių“ gripo buvo 65 metų ir jaunesni žmonės – kas yra keista, kadangi 70-90 proc. nuo sezoninio gripo mirusių žmonių dažniausiai būna 65 metų ir vyresni. Sezoninio gripo sunkiausia forma kiekvienais metais suserga apie 3-5 mln. žmonių, o nuo jo miršta nuo 290 000 iki 650 000 žmonių, praneša Pasaulinė sveikatos organizacija. Tiesa, apsisaugojimą nuo „kiaulių“ ir sezoninio gripo dabar jau turime – tereikia kiekvienais metais pasiskiepyti nuo sezoninio gripo.
Parengta paga „Live Science“.
