Neilas Harbissonas savo kūną modifikavo taip, kad nuo gimimo nematydamas spalvų, dabar jas girdi – į smegenis implantavosi anteną, kuri spalvas paverčia garsais. Besilankiusius „Login 2016“ kviečiame prisiminti, o tuos, kurie su N.Harbissonu susiduria pirmą kartą – susipažinti su jo mintimis ir pasaulėžiūra.
– Pone Harbissonai, jau pasakojote scenoje, bet gal galėtumėte dar kartą trumpai papasakoti, kaip veikia Jūsų įrenginys – į smegenis implantuota antena, kaip ji keičia Jūsų kasdienybę ir kaip dabar matote pasaulį?
– Antenos nelaikau įrenginiu. Tai yra mano organas, mano kūno dalis. Manau, visi turėtume priimti tai, kad žmonės pradeda plėsti savo pojūčius.
Ir ji keičia viską. Juslės dabar siekia plačiau, nei mano įgimtosios. Dabar galime nepaliaujamai plėsti savo pasaulio suvokimą be jokių ribų – nes technologijos tobulėja, o jei pats irgi esi technologija, reiškia, tobulėji ir tu – tol, kol gyveni.
Aš esu tarprūšinės veislės (angl. trans-species) atstovas, papildžiau save juslėmis, kurias turi kitos rūšys – gebėjimu fiksuoti infraraudonuosius ir ultravioletinius spindulius. Dabar jau galime susigalvoti, kokia rūšimi nori būti savo gyvenime, jau nebeprivalome visą laiką būti tokiais, kokiais gimėme. Mes galime tapti kažkuo nauju.
– Taigi, Jūs esate oficialiai pripažintas kiborgas?
– 2004-aisiais turėjau problemų su Jungtinės Karalystės valdžia. Jie neleido man atsinaujinti paso, nes paso nuotraukoje norėjau būti su antena – o jie sakė, kad tai yra elektroninis įrenginys. Aš jiems paaiškinau, kad tai ne elektroninis įrenginys, o mano kūno dalis, organas, ir aš tiek jaučiuosi, tiek esu kiborgas.
Po kelių mėnesių svarstymų jie priėmė šį pasiaiškinimą. O iš tiesų aš tik norėjau pase būti su antena…
– Turbūt sulaukiate daug dėmesio iš aplinkinių?
– Teko išmokti ignoruoti žmones, nes kitaip man tektų bendrauti su nepažįstamaisiais kas 10 minučių.
Tai gali varginti, bet jau pripratau prie dėmesio. Ir tikiuosi, kad trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje taps normalu matyti žmones su naujais organais. Šiandien žmonės jau pratinasi prie dėvimos įrangos (angl. wearable technology) ir manau, trečiajame dešimtmetyje pačiam būti technologijos dalimi jau bus norma – tad man tada gal jau bus ramesnis laikas.
– Per pranešimą pasakojote, kad dažniausiai Jūsų antena susilaukia dėmesio iš moterų. Išgėrusios baruose, jos mėgina timpčioti anteną. Ar tai nesukelia skausmo?
– Fizinio jausmo nesukelia, psichologinį – taip. Fiziškai tai tas pats, kas trūktelėti ranką.
Nežinau kodėl, bet tai nutinka visur, visose šalyse. Ir – tik moterys. Nė karto taip nepasielgė vyras.
– Ar antena sukelia dar kokių kitokių nepatogumų? Ar jai reikia kokios specialios priežiūros? Ar ji nesukelia problemų prausiantis duše?
– Kartais ją skauda – beveik taip pat, kaip kad kartais skauda dantis. Tada išgeriu vaistų nuo galvos skausmo ir praeina. Kartais man atrodo, kad tai gali būti susiję su temperatūros pasikeitimu.
Ir kas porą ar trejetų metų tenka keisti linzę antenos gale – ji nusitepa ir susibraižo.
Duše jokių problemų nėra, antena yra vandeniui nepralaidi.
– Ar planuojate įsidiegti daugiau implantų?
– Planuoju įsidiegti dar vieną jausmą – laiko jausmą. Noriu turėti, kontroliuoti nuosavą laiko suvokimą. Iš pradžių tai bus kaip karūna – ir tarkime, 6 valandą man tiksės čia, septintą – čia, ir panašiai (rodo vietas ant savo kaktos ir smilkinių).
Ir kai pradėsiu galėti jausti laiką, kai tai taps mano biologiniu laikrodžiu, įgausiu galimybę savotiškai keliauti laike, keisti laiką ir nuosavą laiko suvokimą.
– Ar galėtumėte dar kartą apibūdinti, kaip veikia Jūsų antena?
– Antena turi spalvų jutiklį, kuris mato žmonių matomą šviesą. Jutiklis siunčia signalus į mikroschemą, esančią mano galvoje, o ši, priklausomai nuo šviesos dažnio, ima vibruoti. Taigi, kiekviena spalva vibruoja kitaip, ir skirtingų spalvų atvejais girdžiu skirtingas natas. Didelis privalumas tame, kad jutiklis siekia plačiau nei žmogiška rega – jis jaučia ir infraraudonuosius, ir ultravioletinius spindulius.
Taip pat yra ir interneto jungtis – ir per ją žmonės gali atsiųsti man spalvas, nuotraukas, tiesiai į galvoje esančią mikroschemą. Taip pat galiu prisijungti prie kosminių palydovų ir taip matyti kosmoso spalvas.
– Ar galite ją išjungti?
Ne, jungiklio nėra, tad ji visada įjungta. Bet galiu išjungti interneto ryšį – jei kas nors bandytų laužtis į mane.
Aš galiu paprasčiausiai uždengti jutiklį, ir tai tolygu akių užmerkimui.
Taip pat kai naktį išjungiu šviesas, tampa tylu.
– Ar nuolat girdimas garsas neerzina?
– Ne, nes spalvas girdžiu ne ausimis. Girdžiu jas kaulais, visa kaukole, ir tai yra visiškai kitas jausmas. Abi klausos nesikerta.
– Tad čia – tarsi sinestezija?
– Iš šono taip tikrai gali atrodyti, bet vis dėlto taip nėra. Sinestezija yra juslių susivienijimas, o mano atvejis – tai naujos juslės sukūrimas.
Tai vadinama sonarochromatzimu.
– Iš kur Jūsų galvoje esanti sistema gauna energijos?
– Dabar naudoju magnetų sistemą, kurią tenka keisti kas porą mėnesių, bet mano tikslas – įkrauti viską pasitelkiant kraujo cirkuliaciją. Tai yra kiekvieno kiborgo tikslas – visiškai aprūpinti visas savo kūno dalis vien kūno gaminama energija, be jokių išorinių energijos šaltinių.
– Kiek spalvų matote vienu metu, kiek platus yra spektras?
– Antena atpažįsta dominuojančią spalvą. Kuo arčiau jutiklio, tuo spalva atpažįstama tiksliau ir detaliau. Bet kiekvienas gali susikurti kokią tik nori sistemą.
– Kaip jums pavyko rasti daktarą, kuris atliktų tokią operaciją?
– Pirma kreipiausi į plastikos chirurgus – bet kaip paaiškėjo, tai nebuvo vykęs pasirinkimas, nes jie dažniausiai ne gręžia galvą, o tik implantuoja ką nors po oda.
Tada kreipiausi į ligoninės chirurgus – bet šie nesutiko, nes tai esą prieštaravo jų etikai. Bet tada man kažkas nurodė mediką, kuris ko gero tuo užsiimtų – susisiekiau su juo, ir štai tas anonimiškas daktaras atliko implantaciją.
Tai nėra lengva, bet ateityje bus lengviau. Tiesą sakant, čia tas pats, kas buvo su lyties keitimo operacijomis šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose – tai buvo sudėtinga, nes jas ribojo visokie bioetikos komitetai, ir reikėjo ieškoti daktarų, kurie apsiimtų tai daryti. Dėl to žmonės iš Amerikos vykdavo į Daniją, ir panašiai. Su kibernetine implantacija dabar situacija yra tokia pati.
– Ar tai brangu?
– Nelabai. Daugmaž tiek pat, kiek įsidėti danties implantą.
– Per pranešimą minėjote, kad jūs dėvite garsus, rengiatės jais. Tad kaip skambate šiandien?
– Visa tai tylu (rodo į savo juodas kelnes), o štai švarkas – keičiantis spalvą, todėl labai, labai triukšmingas ir skamba visomis natomis. Mano kojinės maloniai skamba C# ir F natomis.
- O kaip skamba Vilnius?
– Na, aš atvykau tik vakar, tad dar pernelyg daug negirdėjau. Bet iš to, ką jau išgirdau – čia daug F# ir G natų, tai oranžinės ir geltonos atspalviai. O dangus buvo toks mėlynas, ir jis visur atsispindi. Bet man reikės daugiau pasivaikščioti po miestą, gatves, daugiau paskenuoti miesto spalvų.
– Paminėjote lyties keitimo operacijas, bet ruošiantis joms dalyvauja ir psichologas, ir galutinis sprendimas priimamas bendrai. Ar yra kažkokia tokia programa – galvojantiems tapti kiborgu?
– Ne, bet anksčiau ar vėliau tikrai bus. Gaunu daug laiškų, kuriuose žmonės rašo, kaip jie žiūri į veidrodį, bet nemato savyje kibernetikos, tad jie jaučia, kad jų kūnas nesutampa su jų rūšimi. Tai tas pats, kas ir transgenderizmas – kai žmogaus kūnas nesutampa su tuo, kuo jis jaučiasi.
Jei tokiems žmonėms kas atliktų psichologinius testus, paaušėtų, kad jie tą kibernetikos jausmą turi nuo ankstyvo amžiaus – kad jiems kūne reikia kibernetikos, nes jie jaučiasi esą technologijos dalimi. Tokie žmonės slapstosi, neprisipažįsta – bet mes gauname daug laiškų iš paauglių.
Ir tokia visuomenė po truputį auga – visuomenė, kur jaučiasi esanti kiborgais, ir dalinasi tais jausmais. Taip pat prie jų jungiasi ir tie, kurie jaučiasi tarprūšiniais atstovais, kurie turi organus ir jusles, įprastas kitų rūšių atstovams.
Mes apie juos netrukus išgirsime daug daugiau – netolimoje ateityje.
– Turbūt girdėjote apie singuliarumo teoriją – kad technologija yra neišvengiama, ir mes nieko negalime pakeisti, ir į būtent tai žengia žmonija. Ar tikite, kad mes dar turime pasirinkimą?
– Manau, mes turime pasirinkimą iš to, kad leistume technologijai vystytis atskirai nuo mūsų – ir jei taip nutiks, ji gali tapti už mus protingesne, ir nukonkuruoti mus – ir to, kad galime susijungti su technologija, tapti jos dalimi, ir tada pavojaus nebėra: nes mes esame technologija, mes evoliucionuojame kartu su ja.
Manau, mes tikrai turime pasirinkimą. Augti atskirai arba augti kartu. Bent jau aš pats rinkčiausi augimo kartu kelią.
– Tarkime, apsisprendžiau, kad noriu tapti kiborgu. Nuo ko turėčiau pradėti?
– Manau, reikėtų pradėti nuo apsisprendimo, kuriuos pojūčius norėtumėte išplėsti. Juk yra dar tiek visko, ko negalime pajusti. Na o jei tiksliai nežinote, ko norite, pasižiūrėkite į gamtą, gyvūnus – kokias jusles turi jie, kokias patirtis įgauna – ir tada turbūt atrasite pojūčius, kurie jums bus įdomiausi.
Ir kai jau turėsite išsirinkę pojūtį, tada pradėkite galvoti, koks organas, kokia kūno dalis galėtų jį perteikti. Tada patarčiau padėvėti tą naują organą kurį laiką išoriškai, apsiprasti su juo, ir jei viskas gerai – tada galima darytis implantavimo operaciją.
– Tad čia kažkas panašaus, kaip darytis tatuiruotę? Sugalvoji, kur nori, nusipieši, ko nori – ir pasidarai?
– Taip, gal ir kažkas panašaus. Bet šiuo atveju vietoj kūno modifikavimo tu modifikuoji protą.
Tikslas yra modifikuoti protą, mintį – kūnas yra antraeilis dalykas. Pavyzdžiui, mano tikslas juk buvo ne turėti anteną, o savo protui suteikti naują juslę. Tikslas yra ne modifikuoti kūną, bet modifikuoti protą.
– Minties modifikavimas turbūt yra vienas sudėtingiausių dalykų?
– Tai ilgiau trunka. Tai – ne operacija, tai – procesas. Tai – gilus sprendimas. Ir smegenys gali atmesti naują juslę – o gali ir priimti.
– Kiek laiko Jums truko priimti tokį sprendimą – modifikuoti save?
– Mano atveju, tai nutiko visiškai automatiškai. Nes man norėjosi jausti spalvas jau būnant vienuolikos metų. Kai suvokiau, kad technologiją jau bus galima sukurti, jau žinojau, jog to norėsiu.
– Yra daug žmonių, kuriuos vien mintis modifikuoti savo kūną gąsdina. Ką pasakytumėte tokiems žmonėms?
– Aš suprantu juos. Bet jei į gyvenimą pažiūrėtum iš šono, suvoktum, kad mums duoti tik keli dešimtmečiai, tad gali juos nugyventi su tais pačiais organais ir tomis pačiomis juslėmis, su kuriomis gimei – arba gali daugiau nei tai: tyrinėti gyvenimą nauju lygiu.
Manau, abu variantai yra geri, bet aš padrąsinčiau žmones įvertinti galimybes, kurias dabar turime. Juk mes esame pirmoji karta, kuri gali tai padaryti – manau, mums labai pasisekė.
Be to, jei nori tyrinėti kosmosą – o kiek aš žinau, kosmosas yra įdomus daugeliui žmonių – naudojimasis internetu gali tapti juslių išplėtimu. Šalia to, kad mes fiziškai keliaujame į kosmosą, mes galime ir pasiųsti ten savo jusles.
Ir mano atveju, jei turėčiau rinktis tarp ilgesnio gyvenimo vien su įgimtomis juslėmis ir trumpesnio gyvenimo su išplėstais jutimais – aš rinkčiausi antrąjį variantą. Nes laiko suvokimas yra labai asmeniškas dalykas: kažkas gali nugyventi 60 metų, bet jaustis, kad nugyveno vos 40, o kažkas, nugyvenęs 40, gali jaustis, kad nugyveno daug daugiau. Juk laikas yra toks reliatyvus. Todėl visiškai nesvarbu, kiek ilgai čia egzistuoja tavo kūnas – daug svarbiau, kiek naudingai tu išnaudoji tą laiką.
– Ar jau kas nors lygino šias išplėstines jusles su narkotikais? Juk tai atrodo irgi kaip sąmonės išplėtimas, ar ne?
– Taip, tai be abejo yra susiję. Naudodami alkoholį ar narkotikus mes pakeičiame ar išplečiame pojūčius. Bet dabar arba gali žaisti pojūčiais chemiškai – kas gali sukurti tikrai ne kokias pasekmes, o ir priprantama – arba gali modifikuoti jusles kibernetiškai – kas yra ir labiau kontroliuojama ir saugiau.
Tad kai kuriais atvejais kibernetika tikrai gali tapti narkotikų pakaitalu – pavyzdžiui, tas pats spalvų girdėjimas iš tiesų gali būti labai psichodeliškas. Manau, galbūt mes pamatysime ir kibernetikos atšaką, kuri taps naujaisiais narkotikais.
– Kai kurie kalbantys apie bioetiką mato kai kuriuos implantus – pavyzdžiui, padarančius žmogų stipresniu ar protingesniu – neetiškais ir sako, kad tokie dalykai turėtų būti kontroliuojami. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Nemanau, kad turėtų egzistuoti kažkokia kontrolė – nes tai yra tavo kūnas, ir niekas neturėtų bandyti sulaikyti jį keisti. Net jei ir egzistuotų stipri įstatyminė kontrolė, nemanau, kad ji iš tiesų veiktų realybėje.
Yra du būdai naudoti kibernetiką: vienas yra pridėti jusles, kitas – pridėti protą, intelektą ar fizines savybes. Antrasis kelias – atskira atšaka, ir man ji neįdomi. Egzistuoja DI – dirbtinis intelektas – ir egzistuoja DP – dirbtiniai pojūčiai. Aš dirbu su DP.
Bet taip, greičiausiai bus ir kitokių kibernetikos pritaikymų kituose keliuose, ir ne visi jų bus geri. Tačiau bet kuriuo atveju – bet kuris produktas gali būti naudojamas ir geriems, ir blogiems tikslams. Peiliu galima ir raikyti duoną, ir žudyti žmones. Lygiai tas pats gali nutikti ir kibernetiniams organams ar juslėms.
– Ar įžvelgiate kokių su kibernetika susijusių saugumo problemų? Per savo pranešimą sakėte, kad kartą į Jus jau buvo įsilaužę?
– Taip, ir man tai patiko! Tai nutiko tik kartą, ir kažkas man atsiuntė į galvą paveiksliuką – ir aš iki šiol nežinau, kas tai padarė. Tai buvo labai įdomi patirtis, man tikrai patiko! Taigi, mano atveju įsilaužimas nebuvo blogai. Bet žinoma, jei kas nors pradės tuo piktnaudžiauti, padarysiu sistemą ne tokią atvirą – nes dabar ji tikrai yra pakankamai atvira. Jei čia yra hakerių, jie tikrai nesunkiai galėtų įsibrauti vidun.
– Ar tikite Dievu?
– Manau, kad mes dar daug ko nežinome, tad šiuo klausimu esu pakankamai atviros nuomonės. Bet ne, nesu religingas, neišpažįstu jokios žemiškosios religijos ir manau, kad jei Dievas ir egzistuoja, tai jis yra kosmose.
Manau, kad kosmosas yra pati didžiausia paslaptis.
Norite pabandyti pasijusti kaip Neilas Harbissonas? Kažką panašaus galite pasiekti naudodamiesi išmaniojo telefono aplikacija „Eyeborg“ (Android).
Pirmąkart interviu buvo publikuotas 2016 m. portale „Naujoji komunikacija“ (nk.lt)
