Ir štai, neseniai atliktame tyrime mokslininkai teigia, kad ši gerai žinoma šeimos savybė greičiausiai atsirado dėl kraujomaišos. Daugiau nei 200 metų austrų ir ispanų šeimos tuokdavosi tarpusavyje – kad išsaugotų savo vardą ir galią Europoje. Ironiška tai, kad ilgainiui kraujomaiša ir sunaikino šią giminę – kadangi paskutinis likęs Habsburgų šeimos monarchas negalėjo susilaukti vaikų.
„Habsburgų dinastija buvo viena įtakingiausių šeimų Europoje, tačiau jie garsėjo kraujomaiša, kuri ir sunaikino giminę. Mes savo tyrimu pirmą kartą parodome, kad egzistuoja stipri sąsaja tarp kraujomaišos ir Habsburgų smakro“, – teigia vienas iš tyrimo autorių, Romanas Vilas.
Visa informacija – iš paveikslų
Mokslininkai panaudojo Habsburgų dinastiją kaip savotišką genetinę laboratoriją – be to, jie dirbo kartu su 10 žandikaulio chirurgų, kurie analizavo veido deformacijas 66 portretuose, randamuose įvairiuose muziejuose visame pasaulyje.
Chirurgų portretuose buvo paprašyta surasti 11 apatinio žandikaulio prognatizmo (angl. mandibular prognathism, MP) požymių bei nustatyti jų sunkumo laipsnį – o taip pat rasti ir septynias žandikaulio kaulo nepakankamumo (angl. maxillary deficiency, MD) savybes bei įvertinti jų sunkumo laipsnį. MP būklė atpažįstama pagal išsikišusį žandikaulį, o MD – pagal išsikišusę apatinę lūpą ir pakibusį nosies galiuką.
Individuose, kurių šeimoje incestiniai santykiai buvo dažni, abi būklės buvo pasiekusios ekstremalų lygį: tai galima pastebėti Ispanijos karaliaus Karolio II Pamišėlio, Austrijos hercogienės Margaritos Hebsburgaitės ir Belgijos karaliaus Leopoldo II portretuose. Tuo tarpu mažiausi sutrikimai buvo matomi Marijos Burgundietės, 1477 metais ištekėjusios už imperatoriaus Maksimilijono I, portrete.
„Kadangi turime pakankamai detalias ir tikslias žinias apie šios šeimos geneologiją, galime tai panaudoti savo naudai, atlikdami tyrimą apie kraujomaišą ir žmogaus veidą. Faktas, kad tokios sudėtingos savybės kaip MP ir MD keičiasi dėl kraujomaišos, yra įrodymas, jog abi šios savybės turi dominuojančią genetinę architektūrą“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Franciscas Ceballosas.
Kitaip sakant, tie sutrikimai, kurie turi dominuojantį geną savo genetinėje architektūroje, keisis dėl kraujomaišos per reiškinį, žinomą kaip vadinamoji „kraujomaišos depresija“ (angl. inbreeding depression) – fizinės būklės suprastėjimas, kuris savo ruožtu verčia mokslininkus manyti, kad „Habsburgo smakras“ gali būti recesyvinis genas.
„Atlikdami šį tyrimą, išmokome keletą dalykų. Pirmiausia tai, kad Habsburgo smakras nėra tik žandikaulio prognatizmo problema, bet dviejų problemų kombinacija: prognatizmo ir žandikaulio nepakankamumo. Taip pat radome tvirtą sąsają tarp šių dviejų sutrikimų ir to, kad prognatizmą veikia kraujomaiša“, – aiškina F.Ceballosas.
Tiesa, autoriai savo tyrime pažymi ir tai, kad negalima atmesti galimybės, jog Habsburgo smakras yra tiesiog paveldima savybė. Taip pat, kad jų tyrimas, publikuotas žurnale „Annals of Human Biology“, yra pirmasis, susiejęs genetinę sutrikimo architektūrą su žmogaus veidu.
Parengta pagal „IFL Science“.
