Ir po aštuonerių metų Fukušimoje yra daugiau nei 1 mln. tonų užteršto vandens.
Tiek vandens susidarė iš dviejų pagrindinių šaltinių. Pirma, cunamis sukėlė reaktoriaus branduolių perkaitimą ir išsilydymą, todėl gelbėjimo darbus vykdę darbuotojai į branduolius purškė vandenį, kad juos atšaldytų. Po avarijos po reaktoriais taip pat pateko gruntinis vanduo ir susimaišė su radioaktyviosiomis medžiagomis.
Šio užteršto vandens saugojimui šiuo metu elektrinėje yra pastatyta 1000 sandarių rezervuarų. Bet vanduo vis tiek kaupiasi – apskaičiuota, kad vietos jam pakaks tik iki 2022 m. vasaros ir Japonijos aplinkos ministras Yoshiaki Harada Tokijuje vykusioje spaudos konferencijoje pareiškė, kad atėjus 2022-iesiems, neliks nieko kito, tik kaip išlieti užterštą vandenį į vandenyną, taip tikintis jį atskiesti.
Tačiau Japonijos vyriausybė prieš priimdama galutinį sprendimą dar laukia ekspertų grupės verdikto.
Tuo tarpu aplinkosaugos judėjimas „Greenpeace“ pareiškime teigia, kad „vienintelis aplinkai priimtinas pasirinkimas“ būtų toliau kaupti vandenį ir filtruoti jį nuo teršalų.
Bet tam prireiktų daugiau rezervuarų ir brangaus filtravimo proceso.
Sumažintų valymo kainą
Egzistuoja tik du įvykiai, kuriuos Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) kada nors priskyrė 7 lygio branduolinėms avarijoms: Fukušima ir Černobylis.
Didžioji dalis radiacijos, išsiskyrusios per Fukušimos katastrofą, nutekėjo į Ramųjį vandenyną, tačiau išsilydžius reaktoriams, iš netoliese esančių rajonų teko evakuoti daugiau nei 200 000 žmonių – ir apie 43 000 iš jų vis dar negrįžo.
Japonijos Ekonomikos tyrimų centras apskaičiavo, kad nelaimės likvidavimo (valymo) išlaidos gali siekti 660 milijardus JAV dolerių.
Netrukus po cunamio Fukušimos gamyklos darbuotojai pastatė rezervuarus, kuriuose laikė užterštą vandenį, naudotą reaktoriaus branduoliams vėsinimui. Bet jie taip pat turėjo kovoti su radioaktyviu požeminiu vandeniu – nes įtrūkimai reaktorių pamatuose leido skysčiui prasiskverbti iš apačios. Tai reiškė, kad jiems teko susidurti su daugiau vandens, nei buvo tikėtasi.
Norėdami išvalyti visą šį vandenį, darbuotojai iš pradžių naudojo zeolitus – vulkaninę medžiagą, kuri jungiasi su radioaktyviu izotopu, vadinamu ceziu. 2013 m. jie filtravo vandenį, siekdami atskirti stroncį, tačiau jiems buvo sunku nufiltruoti izotopą, vadinamą tričiu – nes jis lengvai jungiasi su vandeniu.
2016 m. Japonijos ministerija padarė išvadą, kad nė vienas iš galimų tričio pašalinimo būdų neveikia. Tačiau „Greenpeace“ teigia, kad vyriausybę atgrasė kaina: kompanijos „Kurion“ išrastos sistemos kūrimas būtų kainavęs apie 1 milijardą JAV dolerių, o dar ir jos veikimo palaikymas kiekvienais metais kainuotų šimtus milijonų dolerių.
„Jūra nėra sąvartynas“
Vanduo, kuriame yra tričio, nėra labai pavojingas žmonėms – pakrantėse esančiose atominėse elektrinėse vandenį su tričiu įprasta išpilti į vandenyną. Tačiau tai gali kelti pavojų vietinėms jūrinių gyvūnų rūšims – įskaitant žuvis, kurios teikia pajamų šaltinį žmonėms, gyvenantiems elektrinės apylinkėse.
2018 m. Fukušimos elektrinės operatorius „Tokyo Electric Power Company“ („Tepco“) pripažino, kad vandenyje vis dar yra stroncio – o tai reiškia, kad maždaug 80 proc. gamykloje valomo vandens radiacijos lygis vis tiek viršija vyriausybės išpylimo į vandenyną standartą.
Kai kuriose rezervuaruose radiacijos lygis buvo 20 000 kartų didesnis už vyriausybės priimtus saugos standartus.
Jei užterštas vanduo pateks į vandenyną, jis gali pasiekti ir netoliese esančius Pietų Korėjos krantus, kur taip pat gali užteršti vietinę jūrų gyvūniją, kas savo ruožtu sutrikdytų jūros gėrybių tiekimo pramonę.
„Jūra nėra sąvartynas, – „Business Insider“ sako „Greenpeace“ atominės energijos ekspertas Janas Hakervampas. – Jūra yra bendri namai visiems žmonėms ir gyvūnams, todėl ją reikia saugoti.“
Parengta pagal „Business Insider“.
