Jaroslavlį mongolai užpuolė 1238, ir jų armijai vadovavo Batu Chanas – garsiojo ir žiauriojo Čingischano anūkas.
Nauji DNR tyrimai rodo, kad savo kruvinos kampanijos Rytų Europoje metu mongolai žudė ištisas šeimas.
„Be atkurto bendro 1283 metų miesto griūties vaizdo mes dabar matome ir vienos šeimos tragediją, – pasakoja Archeologijos instituto mokslininkė Azija Engovatova. – DNR tyrimas parodė, kad palaikai genetiškai susiję ir priklauso trims tos pačios šeimos kartoms“.
Pasak jos, antropologiniai duomenys rodo, kad močiutei buvo 55 metai, jos dukrai – nuo 30 iki 40, o jaunuoliui – apie 20 metų. Ketvirtasis šeimos narys, genetiškai susijęs su moteriškąja linija, buvo palaidotas gretimame masiniame kape.
Jarsosavlis buvo nuniokotas per Batu Khano kampaniją, kai jis XIII a. pradžioje kovojo su kunigaikščio Vladimiro Didžiąja Kunigaikštyste – tačiau tikrieji sugriovimo mastai ėmė aiškėti tik dabar.
Pats minėtasis kapas buvo atkastas 2005 m., kasinėjant vietą, kurioje XIII a.-1937 m. stovėjo katedra. Iš viso čia atrastos devynios duobės, kuriose bendrai palaidota daugiau nei 300 žmonių, „mirusių žiauria mirtimi“.
„Batu Chano užkariavimas buvo didžiausia nacionalinė tragedija, pranokusi bet kurį kitą žiaurumų ir griovimo kupiną įvykį, – sako A.Engovatova. – Neatsitiktinai tai yra vienas iš nedaugelio tokių įvykių, kurie pateko į rusų folklorą. Tai, ką mes dabar žinome apie tuos užpuolimus, rodo, kad kronikose minimas „krauju paskendęs miestas“ nebuvo vien tik vaizdinga kalba.
Kai kuriuose istoriniuose pasakojimuose buvo teigiama, kad Rusijos įtraukimas į Mongolų Aukso ordą buvo „taikus ir savanoriškas“, tačiau šie nauji įrodymai rodo, kad kampanijos metu buvo įvykdyti dideli žiaurumai (nemažai sutapimų su Lietuvos ir Rusijos istorija, ar ne?).
Šis naujausias masinis kapas buvo negili duobė turtingoje sodyboje, kuri buvo sudeginta miesto puolimo metu. Pagrindiniame mediniame dvaro name ir jo priestatuose rasta daug artefaktų, liudijančių apie savininkų turtus. 15 duobėje esančių vyrų, moterų ir vaikų palaikų dar iki palaidojimo buvo smarkiai suirę – tad greičiausiai jie buvo užkasti „dėl sanitarinių priežasčių“.
„Duomenys apie tai, kada jie buvo palaidoti, yra labai tikslūs ir patvirtina antropologų hipotezę, kad lavonai jau buvo iš dalies suirę, – teigia A.Engovatova. – Šie žmonės buvo nužudyti, ir jų kūnai gana ilgai gulėjo sniege. Balandžio ar gegužės mėnesiais palaikuose pradėjo veistis musės, tad gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje jie buvo palaidoti sodybos, kurioje jie greičiausiai ir gyveno, duobėje“.
Ant palaikų kaulų taip pat matyti „smurtinės mirties žymės“ – tai apima nesugijusių dūrių ir pjūvių pėdsakus. Sodyboje taip pat buvo rasta ugnies pėdsakų, – įrodymas, kad miestą niokojo gaisras.
Parengta pagal „Ars Technica“ ir „The Sun“.
