Tačiau kokia gi buvo ši kultūra? Kokios buvo jos tradicijos? Na, į šiuos klausimus atsakyti yra sunku, nes pasirodo, kad niekas jų nėra detaliai tyrinėjęs. Tik dabar, atkasus šešis kapus ir atlikus analizes, mokslininkai gavo pakankamai informacijos apie paslaptingą neolito laikotarpį Egipte.
Daug informacijos apie šį laikotarpį mokslininkai neturi dėl to, kad visos archeologinės vietovės yra sunkiai prieinamos. Pavyzdžiui, tam tikru metu jos būna užliejamos potvynių arba yra labai atokiose dykumos vietose prie kurių sunku prieiti.
Kasinėjimų pradžia
Gavusi leidimą iš Egipto senienų ministerijos (SCA), archeologų komanda pradėjo savo darbus vakarinėje Egipto dalyje esančioje dykumoje. Šalia šių archeologinių vietovių, kuriose buvo atliekami kasinėjimai, anksčiau plytėjo ežeras, žinomas kaip Gebel Ramlah.
Taip, iš tiesų Egiptas kažkada buvo ne toks sausas kaip dabar, o tai leido neolito laikotarpio žmonėms apgyvendinti teritorijas, kurios šiandien yra vidury niekur. Archeologai daugiausia dėmesio skyrė taip vadinamam finaliniam neolitui laikotarpiui (prieš 4600-4000 metai pr.m.e.), kuris prasidėjo tik dėl to, kad vėlyvasis neolito laikotarpis itin suklestėjo (prieš 5500-4650 metų pr.m.e.).
Šie žmonės statė ir pakankamai didelius megalitus, šventyklas ir net gi miniatiūrines Stounhendžo versijas, kad sektų kalendorinius ciklus.
Pačioje neolito pabaigoje šie žmonės pakeitė ir savo laidojimo tradicijas ir ėmė kurti specialias kapines, kuriose buvo laidojami mirusieji. Archeologams mirusiųjų griaučiai suteikia labai daug naudingos informacijos apie neolito laikotarpį Egipte, nes apie žmogaus sveikatą, santykius, dietą ir net gi psichologines patirtis galima sužinoti iš kaulų ir dantų.
2001-2003 metais archeologai iškasė pirmas tris šios eros kapines – vienos buvo vakarinėje dykumos dalyje, čia mokslininkams pavyko rasti 68 žmogaus griaučius. Kapai buvo pilni ir įvairiausių artefaktų, pavyzdžiui, dekoruotų keramikinių gaminių, jūros kriauklių, papuošalų, pagamintų iš akmens bei stručių kiaušinių lukštų.
Archeologai taip pat rado raižytų žėručių (silikatų klasės mineralas) ir gyvūnų liekanų, taip pat kosmetinių priemonių moterims ir akmeninių ginklų vyrams.
Mokslininkams taip pat pavyko išsiaiškinti, kad neolito laikotarpio egiptiečiai gyveno gana puikiai. Jų vaikų mirtingumas buvo labai nedidelis, suaugusieji buvo aukšti ir ilgai gyveno. Vyrų ūgis siekė maždaug 170 cm, o moterų – 160 cm. Daugelis vyrų ir moterų mirdavo sulaukę 40 metų, o kai kurie net ir 50-ies.
2009-2016 metais buvo atrastos dar dvi kapavietės, kurios nuo pirmųjų labai skyrėsi. Čia iš viso buvo rasta 130 griaučių ir labai nedaug artefaktų. Be to, mokslininkai ištyrę griaučius pastebėjo, kad šių žmonių mirtingumas vaikystėje jau buvo daug didesnis, jie taip pat gyveno trumpiau ir buvo žemesnio ūgio.
Tačiau archeologus labiausiai nustebino tai, kad dvejose didžiausiose kapinėse buvo padaryta ir atskira vieta laidoti jaunesniems nei trejų metų vaikams. Daugiausia čia buvo kūdikių ir jau beveik pilnai susiformavusių, bet mirusių, vaisių. Kartu su kūdikiais buvo rastos ir trys moterys, kurios greičiausiai mirė gimdydamos. Mokslininkai sako, kad tai ankstyviausios žinomos kūdikių kapinės.
Radinių tyrinėjimas
Taigi, per visus šiuos kasinėjimus archeologai rado labai daug, tačiau ką žmonių griaučiai ir įvairiausi artefaktai gali mums papasakoti apie to meto kultūrą? Pasirodo, kad net labai daug. Visus šiuos radinius mokslininkai panaudojo kurdami interpretacijas apie neolito laikų egiptiečių lytį, gyvenimą, sveikatą, statusą ir kitus dalykus.
Štai, pavyzdžiui, kodėl žmonės, palaidoti dvejose skirtingose kapinėse, yra tokie skirtingi? Gali būti, kad tai – skirtingos kultūros, tačiau tokia teorija nėra labai tikėtina dėl visų žmonių fizinio panašumo. Mokslininkai sako, kad labiausiai tikėtina, jog vienose kapinėse buvo palaidotas elitas, o kitose – eiliniai darbininkai. Jei taip iš tikrųjų yra – tai ankstyviausi hierarchijos pėdsakai Egipte.
Radinių analizės taip pat parodė, kad moterų šioje kultūroje buvo daugiau – vienam vyrui tekdavo apie 3 moteris. Mokslininkai daro prielaidą, kad šioje kultūroje greičiausiai vyravo poligamija. Tiesa, kadangi trūksta įrodymų, mokslininkai sako, kad griaučiai gali būti skirtingo amžiaus, t. y., kad vienoje vietoje galėjo būti laidojami skirtingų kartų žmonės.
Nustatyta ir tai, kad į suaugusiųjų gyvenimą vaikai greičiausiai įsiliedavo būdami trejų metų amžiaus, nes būtent tokio amžiaus vaikai jau buvo laidojami suaugusiųjų kapinėse.
Archeologai taip pat pastebėjo, kad mirusieji šioje kultūroje buvo itin gerbiami. Kadangi tame pačiame kape buvo laidojami keli žmonės – tai pastebėjus, kad senesnio skeleto kaulai nebėra tokioje pozicijoje kaip anksčiau – jie juos taisydavo.
Kartais neolito laikotarpio egiptiečiai net gi bandydavo pilnai „rekonstruoti“ griaučius sudėdami atgal iškritusius dantis, žinoma, ne visada tai padaryti jiems pavykdavo teisingai.
Artefaktų išsaugojimas
Vienas svarbiausių archeologinių kasinėjimų aspektų – tai visų radinių išsaugojimas. Mokslininkams labai pasisekė, kad paskutiniai žmonės, kurie lietė rastus artefaktus ir žmonių griaučius buvo būtent neolito laikų egiptiečiai, taip pat, kad vėjas ir negailestingos oro sąlygos dar jų nesunaikino.
Per tokį ilgą laiką visi griaučiai iškilo į paviršių, o tai reiškia, kad jei archeologai nebūtų atradę jų tada, kada atrado – šiandien tokios informacijos apie šią senovinę kultūrą greičiausiai neturėtume. Žinoma, tai priverčia susimąstyti, kad kitos panašus amžiaus kapavietės nesustabdomai nyksta.
SCA nusprendė, kad visi rasti ir išanalizuoti griaučiai vėl bus palaidoti tose pačiose vietose, kad, galbūt, išsilaikytų dar tūkstančius metų.
Parengta pagal „Science Alert“.
