Tarptautinė mokslininkų komanda analizavo raukšlėtą išorinį įvairių plėšrūnų – įskaitant šunis ir kates – smegenų sluoksnį, siekdami išsiaiškinti, ar dėl grobio medžiojimo žievėje yra daugiau proto pridedančių neuronų.
Viena vertus, atrodo aišku kaip dieną – norint medžioti, reikia sugebėti atitinkamai elgtis ir tai turėtų atsispindėti neurologiškai.
Bet papildomos smegenų ląstelės gaunamos ne už dyką, ir ne kiekviena medžioklė baigiasi energiją atstatančiu grobio dorojimu.
Lyginant skirtingų gyvūnų rūšių smegenis, vien pasverti jų pilkąją medžiagą negana, reikia atsižvelgti į kūno ir smegenų dydžio santykį.
Netgi vertinat smegenis pagal šį santykį – vadinamą encefalizacijos koeficientą – gali nepavykti gauti detalesnio smegenų anatomijos ir proto vaizdo.
Viena vertus, skaičiuojant ląsteles, manoma, galima geriau nustatyti santykinę informacijos apdorojimo galią.
„Manau, absoliutus gyvūnų neuronų skaičius, ypač smegenų žievėje, apibrėžia jų vidinės proto būsenos turtingumą ir gebėjimą nuspėti, kas nutiks jų aplinkoje, remiantis turima patirtimi,“ sako neurologė Suzana Herculano-Houzel iš Vanderbilto universiteto JAV.
Ankstesniuose tyrimuose, kuriuose buvo lyginamas naminių augintinių smegenų „nervų paketo tankis“, nustatyta, kad katės turi apie 300 milijonų neuronų, tai yra, maždaug dvigubai daugiau už 160 milijonų, telpančių šunų smegenyse.
Bet panašu, nugalėtojo taurė katėms įteikta kiek skubotai.
Komanda ištyrė aštuonis skirtingus mėsėdžius gyvūnus, analizuodami po vieną ar du naminių šeškų, mangustų, meškėnų, kačių, šunų, hienų, liūtų ir rudojo lokio atstovą.
Remiantis jų rezultatais, šunys turi apie 530 milijonus neuronų, kai tuo tarpu katės – 250 milijonų.
Negana to, šunys turėjo daugiausiai neuronų tarp visų plėšrūnų – nors jų smegenys nebuvo didžiausi.
Tyrėjai iškėlė hipotezę, kad plėšrūnų smegenų žievėje turėtų būti daugiau neuronų, nei jų grobio smegenyse. Paaiškėjo, kad skirtumo nebuvo visai.
Daugelio plėšrūnų neuronų santykis su smegenų dydžiu buvo daugmaž toks pat, kaip ir žolėdžių, – medžiojamiesiems reikia tiek pat smegenų galios pasprukti, kaip ir medžiotojams – juos sugauti.
Didesnių plėšrūnų atveju toks modelis netgi apsiverčia – didesni mėsėdžiai – tokie, kaip rudieji lokiai – įvertinant jų kūno dydį, turėjo mažiau neuronų. Tiesą sakant, nors jų smegenys dešimteriopai didesnės už daugelio kačių, šių gyvūnų smegenų žievėje neuronų buvo tiek pat.
„Mėsėdiškumas laikomas efektyvesniu energijos gavimo būdu, bet žvelgiant retrospektyviai, aiškėja, kad plėšrūnai turi išlaikyti subtilų balansą tarp smegenų ir kūno dydžio,“ sako S. Herculano-Houzel.
Didesniam maistą pagauti gali būti lengviau, tačiau tai nereiškia poreikio būti protingesniam. Mąstymas – sunkus darbas, kuris ne visada atsiperka.
Tad metas deramą pagarbą atiduoti šunims?
„Esu 100 proc. „šuninis“ žmogus,“ prisipažįsta S.Herculano-Houzel, „bet, mūsų tyrimai reiškia, kad šunys turi biologinę galimybę atlikti daug sudėtingesnius dalykus ir lanksčiau, nei katės. Žinoma, gebėjimas nebūtinai realizuojamas kaip protas. Katės garsėja kaip sunkiau tiriamos – ne dėl to, kad kvailos, bet todėl, kad, atvirai sakant, joms tiesiog nusimiaukt į visą mūsų „mokslą“.
O jei esate šunų šalininkas, atkimšinėjantis pergalės šampaną, štai dar vienas įdomus faktas.
Išties keistas plėšrūnas yra meškėnas – nors dydžiu artimas katėms, jo galvoje neuronų yra panašiai kaip ir šunų. Nieko keisto, atsimenant meškėnų triuškinamus intelekto testus.
Parengta pagal „Science Alert“.
