Tačiau neseniai pasirodęs ir itin didelio dėmesio visame pasaulyje sulaukęs televizijų HBO ir „Sky UK“ sukurtas penkių dalių serialas „Chernobyl“ į IAE sugrąžino dėmesį: apie Černobylio elektrinės katastrofą pasakojantis filmas buvo filmuotas pirmajame IAE bloke, valdymo salėje ir kitose patalpose, tad dabar norint su didesne grupe patekti į ekskursiją, teks mokėti ne tik apie 60 eurų, bet ir laukti iki lapkričio mėnesio – nes ekskursijų paklausa yra didžiulė.
Vis dėlto Lrytas.lt pavyko prisijungti prie nedidelės lankytojų grupės – tad šįkart pasakojimas apie tai, kokia Ignalinos IAE buvo, kokia yra dabar ir ką šiandien joje galima pamatyti.
Maksimalus saugumas
Kelionė į IAE kontroliuojamą teritoriją prasideda nuo patikros vartelių – labai panašių į tuos, kokie yra oro uostuose. Procedūra irgi panaši: visi metaliniai daiktai iš kišenių keliauja lauk, žengi pro vartelius, o jei turi rankinę – ji keliauja per skenerį.
Į IAE kontroliuojamą teritoriją negalima įsinešti kompiuterių ir panašių daiktų. Telefonus įsinešti nedraudžiama, bet kadangi jais fotografuoti vis tiek draudžiama (ir apsauga tikrai tai griežtai prižiūri, tad pasidaryti asmenukę net ir slapta vis tiek nepavyks), ekskursijos dalyviams rekomenduojama jų nesiimti – palikti juos automobilyje ar foje esančiose saugojimo spintelėse.
Beje, atvykstantys žurnalistai privalo iš anksto pateikti visos naudojamos įrangos sąrašą, su visais serijiniais numeriais. Pagal jį apsauga sutikrina visus įsinešamus fotoaparatus, objektyvus, kamerą, jos mikrofonus, stovą ir net diktofoną.
Su leidimu, kuris tuo pačiu yra ir kortelė-raktas, pro elektronine spyna apsaugotą barjerą-vartelius lankytojai keliauja toliau. Čia jau laukia visą ekskursiją lydėsiantis apsaugos darbuotojas.
Per vidinį kiemą turistų grupė pereina į sanitarinę švaryklą, kurioje įrengti persirengimo kambariai. Pirmajame lankytojai turi išsirengti iki apatinių – aprangą tolesnei ekskursijai skiria pati IAE: lankytojai gauna ligoninės baltumo apatines kelnes, marškinius, kojines. Kitame kambaryje – lygiai tokį patį baltą viršutinį drabužių sluoksnį (švarką ir kelnes), o taip pat batus (maloniai pradžiugino tai, kad yra ir didesnių dydžių, berods iki 50), kepuraites, pirštines, respiratorius ir šalmus. Rūbai turi pridengti kuo daugiau kūno – ekskursija apima ir generatorių salę, kurioje dabar aktyviai vyksta išmontavimo darbai, tad čia neišvengiamos radioaktyvios dulkės. Balta aprangos spalva tam ir skirta – kad lengviau būtų identifikuoti suterštą vietą ir patį ištepimo faktą.
Grupė taip pat gauna momentinius dozimetrus – kadangi vaikščioti po vieną draudžiama, tai visai grupei skiriama pora radioaktyvumo matuoklių bendrai. Tai – cigarečių pakelio dydžio, tik triskart plonesni aparatai, prisegami prie viršutinių rūbų kišenės.
Maksimali leistina radiacinė dozė lankytojams – 50 µSv. Tuo tarpu nuolatinis personalas naudoja kaupiamuosius dozimetrus, ir paros norma personalui siekia 200 µSv. Kodėl toks didelis skirtumas? „Elektrinės darbuotojų sveikata nuolat tikrinama, tad lengviau pastebėti ir sukontroliuoti apšvitos efektus. Tuo tarpu turistai atvyksta ir išvyksta, apie juos negauname jokių tolesnių žinių – todėl ir pasirinktos skirtingos dozės bei skaičiavimo metodikos“, – aiškina grupę lydinti IAE gidė Jurgita Norvaišienė.
Reaktorius: tarp vaizduotės ir realybės
Tapusi skaisčiai balta, turistų grupė keliauja į Ignalinos atominės elektrinės vidų. Perėjimas į kitą elektrinės kompleksą vyksta perėjimu-koridoriumi, kuris matytas ir seriale. Už jo – dar vienas patikrinimo punktas. Iš viso, keliaujant į vieną pusę, per visą ekskursiją lankytojams radioaktyvumą teks tikrintis 4 kartus. Grįžtant atgal – 5, ir vienas iš patikrinimų bus itin atidus.
Ilgas (600 metrų) koridorius veda į reaktoriaus salę. Nors, atrodytų, koridorius neblogai apšviestas, čia vis dėlto vyrauja prietema. Užtat – pavydėtinai švaru. O koridoriaus viduryje – ilga linija, primenanti kelio skiriamąją juostą. „Tik ji žymi ne judėjimo kryptis, o skirta darbuotojų evakuacijai. Jei dingtų elektra ir apšvietimas, ši juosta dar kurį laiką švytėtų tamsoje“, – aiškina J.Norvaišienė.
Pirmoji ekskursijos stotelė – antrojo reaktoriaus salė (esanti 25 m aukštyje virš žemės, kas prilygsta dešimtam namo aukštui). Ir pirmasis įspūdis, įžengus į salę – ką, tokia nedidelė? Ne kartą matytos nuotraukos ir vaizdai seriale realybėje atrodo gerokai kukliau: priešingai nei piešė fantazija, salė atrodo mažesnė, o pats reaktorius (ir tai, kaip drąsiai ant jo žengia gidė) realybėje irgi nebeturi tos pavojumi alsuojančios auros – nors prietema salėje ir suteikia šiokį tokį niūrumo įspūdį bei iš pradžių dar kelia nesaugumo nuojautą.
Pagal planą Ignalinos AE turėjo turėti keturis reaktorių blokus, kurių kiekviename turėjo būti įrengta po RBMK-1500 reaktorių. Pastatyti buvo tik du: pirmasis paleistas 1983 m. (uždarytas 2004 m.), antrasis – 1987 m. (uždarytas 2009 m.). Pati RBMK santrumpa reiškia „kanalinį didelio galingumo reaktorių“ (rus. Реактор Большой Мощности Канальный), o skaičius – galingumą megavatais (šiuo atžvilgiu 1500 MW). Ignalinoje įrengtieji savo laiku buvo didžiausi ir galingiausi iš visų tokio tipo reaktorių: turėjo po 1661 kanalą.
Tie savotiški reaktoriaus „dangteliai“, ant kurių ekskursijos metu stovi lankytojai, ir yra minėtieji kanalai. Į didžiąją dalį kanalų (jų dangteliai pilkos spalvos) būdavo dedamos branduolinio kuro rinklės (7 m ilgio cirkonio vamzdžiai, užpildyti sodrintu uranu. Viena rinklė sveria 185 kg, 100 kg iš jų sudaro sodrintas uranas), į kai kuriuos (pažymėtus spalvomis) – valdymo strypai, kurie ir iki šiol dar laikomi reaktoriuje.
Didelis tokio RBMK tipo reaktoriaus privalumas – jo kurą galima keisti nestabdant pačios reaktoriaus veiklos: tiesiog pakeiti rinklę viename ar kitame kanale, o reaktoriaus nei stabdyti, nei paleidinėti (kas yra itin rizikingi momentai) nereikia.
Kuro rinklės buvo keičiamos specialia mašina, kuri ir šiandien tebestovi reaktoriaus salėje. Toks operatoriaus valdomas milžinišką vamzdį primenantis aparatas privažiuodavo prie reikiamo kanalo, sulygindavo slėgius, išimdavo rinklę ir įstatydavo ją į toliau salėje esantį vėsinimo kanalą.
Paskutinė branduolinė rinklė iš IAE reaktoriaus buvo ištraukta 2017 m. vasarį, per visą veikimo laikotarpį IAE susikaupė 22 000 tokių panaudotų kuro rinklių.
Išimta rinklė turi būti ne mažiau nei penkerius metus vėsinama vandenyje, o tada 50 metų – saugojimo aikštelėje, po ko galima perkelti į požeminę saugyklą, esančią 750 m po žeme. Tačiau Lietuvoje problema ta, kad tokiame gylyje beveik visur aptinkamas gruntinis vanduo, tad šiuo momentu galutinio sprendimo, kur bus giluminio atliekyno saugykla, nėra.
Pati IAE yra įrengta prie didžiausio Lietuvoje Drūkšių ežero, ir šio ežero vanduo buvo naudojamas elektrinės agregatų vėsinimui. Tačiau priešingai nei populiariai įsivaizduojama, vanduo su jokiomis radioaktyviomis ar radiacija užterštomis medžiagomis kontaktų nėra turėjęs ir pats ežeras šiuo atžvilgiu yra visiškai švarus. Problema kita – dėl vandens panaudojimo vėsinimui ežero temperatūra yra padidėjusi 2-3 °C ir žiemą jis neužšąla, todėl išnyko kai kurios šaltesnius vandenis mėgusios žuvys ir suvešėjo dumbliai bei vandenžolės. Tačiau jokių apribojimų žvejybai ežere nėra.
J.Norvaišienė pasakoja, kad stovėti ant reaktoriaus sąlyginai saugu todėl, kad iš viršaus ir po grafito klojiniu, kur ir vyko visa grandininė branduolių skilimo reakcija, yra biologinės apsaugos sluoksniai.
Iš viso pasaulyje buvo paleista 17 tokių reaktorių. Iki šiol RBMK veikia 3 elektrinėse: Sankt Peterburgo, Kursko ir Smolensko branduolinėse jėgainėse.
Didžiausios urano kasyklos pasaulyje yra Rusijoje, ir iš ten geležinkeliu sodrintu uranu užpildytos kuro rinklės pasiekdavo IAE. Gidė pasakoja, kad nors toks krovinys ir buvo radioaktyvus, vis dėlto radiacinis jų fonas nebuvo pavojingas gyvybei. Tačiau panaudota kuro rinklė yra pavojingiausia iš radioaktyviųjų atliekų: pradėjęs skilti uranas nesustoja, ir kol nesuskils visi jo atomai, tol rinklė fonuos ir bus pavojinga. „IAE naudotas uranas-235 nebepavojingas bus tik po 700 milijonų metų. Tad jei dinozaurai savo gyvavimo laiku mums būtų pastatę tokią atominę elektrinę, su jos kuro atliekomis mes vis dar turėtume elgtis atsargiai“, – šypsosi J.Norvaišienė.
Bloko valdymo skydas
Išėjus iš reaktoriaus salės – vėl gi, išėjimas iš jo kiek nuvilia dėl vaizduotėje lauktų griežtesnių kontrolės ir stebėjimo priemonių, čia gi tereikia nusiauti ant batų užsitemptus bachilus – specialiu matuokliu radiometru galima (bet lankytojams neprivaloma, o veikai labiau kaip atrakcionas) pasitikrinti rankų ir kojų švarumą. Kaip paaiškėja praktiškai – reaktoriaus salėje nieko nelietus rankomis, šios išlieka idealiai švarios ir skaitiklis rodo 0, tačiau batų padai – toli gražu ne: matuoklio ekranuose įsižiebia skaičiai 18 ir 22. Bet sprendžiant pagal gidės reakciją – tai visiškai nieko baisaus. Be to, batus prieš tai juk nešiojo ir kitos ekskursijos dalyvis, ir persirengimą prižiūrinti darbuotoja matyt ne veltui įspėjo pirštai neliesti batų padų.
Beje, dėl švaros – paklausta, kiek dažnai elektrinės lankytojai išsitepa tiek, kad reikia imtis specialių priemonių (kartoti rankų plovimą dar kartą ar net eiti į dušus), gidė teigia, kad per metus nutinka vos kokie 3-4 atvejai, kai ekskursijos vykdomos beveik kiekvieną darbo dieną. Tiesa, vėliau elektrinės darbuotojai užsiminė, kad į dušus po apsilankymo IAE kontroliuojamoje teritorijoje yra tekę eiti net ir ministrams ar kandidatams į Lietuvos prezidento postą.
Taigi, iš reaktoriaus salės lankytojai vedami į bloko valdymo skydą. Tai – vieta, gerai atpažįstama iš serialo. Ne tokia jau ir didelė salė su išgaubta siena, prikimšta elektronikos, ganėtinai senoviškai atrodančių pultų ir su bagale mygtukų. Kažkada ji turėjo visa mirgėti daviklių lemputėmis, dabar gi šviečia tik keletas kompiuterių monitorių ir viena gana siaura sienos atkarpa.
Visos ekskursijos vedamos į antrojo bloko valdymo skydo salę – nes tai vienintelis, kurį elektrinė tebeturi veikiantį. Pirmajame, kuriame vyko dalis filmavimų, visos veikiančios sistemos jau išmontuotos.
Kažkada čia vienoje pamainoje dirbdavo 6 asmenys: 4 operatoriai prie valdymo skydo, vienas mokinys ir vienas – pamainos viršininkas. Dabar, užėjus į valdymo skydo salę, sutinkame vienintelį baltai apsirengusį vyriškį – ir tai, ne prie pultų, o prie to vadovo stalo, kur seriale sėdėjo eksperimentui vadovavęs A.Diatlovas. Esant reikalui, jis pereina ir prie valdymo pultų.
Kažkada atominės elektrinės operatoriai IAE uždirbdavo iki 4000 litų – kaip teigė J.Norvaišienė, tiek, kiek net nebuvo įmanoma išleisti Visagine. Dabar, žinoma, algos nepalyginamai sumažėjusios. Šiandien pultu valdomos tik ventiliacijos, gaisro gesinimo sistemos, elektros padavimas į pačią elektrinę ir vanduo.
Lankytojų prie šios įrangos prašoma elgtis atsargiai, nes vienu mygtuku galima išjungti elektros tiekimą pusei elektrinės – o anksčiau lankytojai galėdavo stovėti ir stebėti operatorių darbą tik iš vienos salės pusės. Bet dabar, kai funkcionalumas sumažėjęs, gidui prižiūrint lankytojams leidžiama vaikščioti po visą valdymo salę.
„Beje, anksčiau prie pulto negalima buvo eiti su šalmu ant galvos – buvo bijoma, kad šis nukritęs gali ką nors nuspausti pulte. Taip pat negalima buvo prieiti valytojams“, – pasakoja IAE gidė. Taip, pati ta proga prisiminti, kad net ir kompiuteriniam serveriui baisiausia yra ne programišių ataka, o valytoja, su šepečiu besisukanti netoli rozetės.
Ant sienos aiškiai išsiskiria iš daviklių sudėliotas apskritimas, atkartojantis reaktorių su visais jo kanalais. Gidė pasakoja pas atomininkus kiek skyrėsi žymėjimas spalvomis. Žalia lemputė reiškia, kad numatytoji galia dar nepasiekta, geltona reiškia normalų veikimą, o raudona – problemą. „Tad jei visas šitas diskas šviečia geltonai – reiškia, viskas yra gerai“, – aiškina J.Norvaišienė.
Atskiras indikatorių apskritimas buvo skirtas valdymo strypams. O patys svarbiausi mygtukai yra uždengti saugantis nuo netyčinio paspaudimo – pvz. kaip „greitasis galios sumažinimas“ (rus. быстрое снижение мощности, БСН): šis mygtukas leido viską sustabdyti per 2 sekundes.
Ant pulto matyti ir garsusis АZ (rus. автоматическая защита, АЗ) mygtukas. Tiesa, Černobylyje buvo АZ-5, Ignalinoje – АZ-1N. Jis paslėptas po iškilusiu permatomu gaubtu, ant jo uždėta plomba.
Žinoma, istoriškai susiklostė, kad visos instrukcijos IAE pirmiausia surašytos rusiškai, ir tik dalis išversta į lietuvių kalbą. Bet kaip pasakoja J.Norvaišienė, vis dėlto tai nėra labai didelė problema, nes net ir atvykę nauji ir jauni darbuotojai, nemokantys rusiškai, vėliausiai per pusmetį viską išmoksta. Kiek teko patirti bendraujant su darbuotojais asmeniškai, vyresnieji puikiai viską supranta lietuviškai, tik kalbėti lietuvių kalba jiems kiek sunkiau, todėl dažnai renkasi atsakyti rusiškai.
Iš viso IAE dabar dirba 17 proc. lietuvių. Likusi dalis – apibendrinant juos galima vadinti rusais, bet iš tiesų tarp darbuotojų yra tikras tautų ir tautelių katilas: gaugazai, umišai, udmurtai ir dar 20 tautybių atstovai. Vidutinis darbuotojų amžius – 52 metai. Moterų, žinoma, irgi yra, tik jų daugiau dirba aptarnavimo sektoriuje: finansininkėmis, personalo vadybininkėmis ir pan. – nors yra ir dozimetrisčių.
„Beje, bloko valdymo darbuotojai tam tikra prasme ypatingi ir skiriasi nuo kitų – jie dirba tik pagal instrukcijas, – aiškina IAE atstovė. – Jei yra trys žingsniai ir nėra parašyta ketvirto – to ketvirto jis ir nedarys“.
Pačios tokios instrukcijos didele dalimi susiformavo dirbant simuliaciniame bloko valdymo skyde, kuris yra identiškas originaliems skydams, bet yra atskirtas ir jo paskirtis – treniruotės. „Visą rankų drebėjimą ir prakaito bėgimą praktikantai patirdavo ten – ir taip būdavo tam, kad prie realaus skydo to jau nebebūtų“, – pasakoja J.Norvaišienė. Pasak jos, visos įdomiausios ir įsimintiniausios istorijos nutikdavo būtent prie simuliacinio pulto, nes prie realių valdymo skydo nieko tokio jau nebegalėjo nutikti.
IAE atstovė pasakoja, kad simuliaciniai pultai buvo ir labai geras būdas išbandyti žmogų stresinėse situacijose – net jei jo žinios ir būdavo labai geros, jis viską mokėdavo, tačiau per avarinę situaciją kaukiant visiems mygtukams nesugebėdavo dirbti greitai ir tiksliai, nesuvaldydavo emocijų – toks ir nebūdavo prileidžiamas prie tikrojo elektrinės valdymo pulto. Simuliacinis pultas taip pat buvo naudojamas ne tik naujų darbuotojų rengimui, bet ir esamų darbuotojų įgūdžių atnaujinimui.
Dar sovietmečio laikais Ignalinos atominėje elektrinėje egzistavo ir psichologo etatas, turėjęs užtikrinti gerą psichologinį klimatą bei laiku identifikuoti kylančias psichologines darbuotojų problemas.
Beje, skydo operatoriai turėdavo dirbti taip greitai, kad dėl greičio net pasitaikydavo atvejų, kai sulūždavo kai kurie jungikliai – todėl kai kurie tokie pulte buvo dubliuojami.
Valdymo bloko salė buvo ypatinga ir tuo, kad tai buvo vienintelė patalpa – išskyrus valgyklą – kurioje galėjo būti maistas. Taip buvo todėl, kad operatoriai iš savo darbo vietų neatsitrauktų ilgiau nei dešimčiai minučių. Maistą jiems atnešdavo specialūs darbuotojai.
J.Norvaišienė teigia, kad šiuolaikinių atominių elektrinių valdymo skydai yra triskart mažesni, o žmonės juose iš esmės atlieka stebėtojų vaidmenį.
Nebesančios turbinos
Ignalinos atominės elektrinės projektavimas truko apie 15 metų, o statybos darbai prasidėjo 1979 m. Bet 2038 m. čia praktiškai nebeturi likti nieko, išskyrus branduolinių atliekų saugyklas – turi būti visiškai išvalyti 82 hektarai žemės.
Vienoje elektrinės dalyje tai ir vyksta, ir į ją veda ekskursija – į 600 m. ilgio turbinų salę, kurioje turbinų jau nebėra, bet dar likę įvairios įrangos, vamzdžių, betono ir kitų dalių, kurias būtina dezaktyvuoti (išvalyti nuo radioaktyvių medžiagų).
Einant į šią keturiems futbolo stadionams prilygstančią salę, lankytojų prašoma užsidėti respiratorius – čia vyksta smulkinimo, pjaustymo darbai. Kadangi kažkurios dalys galėjo susidurti su jonizuojančia spinduliuote, dulkės čia gali būti pavojingesnės už tas, kurios vien tik kelia čiaudulį.
Valymas vyksta smulkinant dalis į mažesnes ir specialiose dezaktyvavimo kamerose plaunant jas ne vandeniu, bet smulkių metalo granulių srovėmis (ar smulkesniais atvejais – smėlio srove). Po dezaktyvavimo dozimetrais tikrinamas kiekvienas išvalytos dalies centimetras, ir jei viskas gerai, t. y. metalas yra 100 proc. švarus – toks geros kokybės metalas parduodamas kitiems juridiniams asmenims. Pernai IAE iš tokio išvalyto ir parduoto metalo uždirbo 2 milijonus eurų.
Didelis išmontavimo darbų pliusas – jau čia esantis personalas, turintis tam pakankamas žinias, nereikia samdyti konsultantų iš kitur.
Milžiniška apytamsė salė primena merdėjančią gamyklą: čia nemažai triukšmo, vyrauja ryškus metalo kvapas, bet žmonių matyti vos keli ar keliolika. Vieni purvinais baltais kombinezonais dirba prie metalo ir betono gabalų, kiti skaisčiai baltai šmėžuoja kažkur tolumoje. Virš galvos retkarčiais lėtai praūžia tiltinis kranas (beje, istoriškai susiklostė, kad krano operatorės – beveik vien moterys), gabenantis dideles ir sunkias dalis.
Kažkada anksčiau šioje mašinų salėje (rus. машзал, nuo машинный зал) susikalbėti buvo neįmanoma: didžiulės 40 ilgio turbinos, kurių velenų skersmuo siekė 10 m, o apsisukimo greitis buvo 3000 apsisukimų per minutę, čia pagamindavo keturiskart daugiau elektros, nei reikėdavo Lietuvai.
Ši turbinų išmontavimo dalis – pati lengviausia. Be to, trumpaamžių kietųjų atliekų saugojimo terminas – palyginus trumpas: nuo 100 iki 300 metų (kas nepalyginama su jau minėtomis panaudotomis kuro rinklėmis). Tačiau IAE didžiausia iššūkis dar laukia – tai reaktoriuose esantis grafito klojinys, kuris sugėrė daug radiacijos. Toks dalykas pasaulyje dar niekada nebuvo ardytas, nėra jokių rekomendacijų, kaip tai daryti. Klojinio ardymas bus pradėtas 2027 ir 2029 m., tai darys ne pati IAE, bet jungtinė komanda, kurioje dalyvaus ir prancūzai, ispanai, britai ir kiti.
Tarp jausmų ir vaizdų
Ekskursija baigia ten pat, kur ir prasidėjusi – persirengimo kambariuose. Tiesa, tarp pirmojo ir antrojo kambario, nusivilkus viršutinį lankytojų aprangos sluoksnį, tenka praeiti itin jautrų radiometrinį patikrinimą, kuris pajunta, jei radioaktyvių dalelių atsirado net panagėse. Šįkart iš 15 grupės narių iš pirmo karto testą praeina visi. Kas būtų, jei kuris nors užkliūtų? Tokio laukia papildomas suteptos vietos plovimas (dažniausiai tai būna rankos ar sprandas, t. y. labiausiai nepridengtos kūno vietos), jei paprastas muilas nepadeda – pasitelkiamos specialios putos, kurios radiaciją ištraukia net iš odos porų – na o didesnio užterštumo atveju laukia dušai.
Kokie jausmai apima daugiau nei dvi valandas praleidus atominėje elektrinėje? Truputį keista, bet ne visai tokie, kokių tikėjaisi iš pradžių. Pasivaikščiojimas ant reakcijos kažkodėl visiškai nesukėlė adrenalino, o ir vaizdas realybėje neatrodė toks niūrus ir grėsmingas, koks matyti seriale.
Turbinų salė – milžiniškai erdvės, mažai šviesos, daug purvo, bet priešingai nei laukta – visiškai jokios papildomos radiacijos, kurios galima būtų tikėtis tokioje vietoje prie tokių darbų: momentinis dozimetras nepriskaičiavo nė vieno papildomi mikrosiverto.
Įdomiausias apsilankymas turbūt buvo valdymo bloko salėje – kur daug mygtukų, daviklių lempučių, itin restrospektyvus dizainas ir kur galima pasijusti kaip sename fantastiniame filme – ar gal net kokio nors kosminio laivo kapitono tiltelyje.
Būgštaujantiems dėl saugumo ar radiacijos keliamos žalos – remiantis momentinių dozimetrų parodymais, per visą ekskursiją grupės nariai gavo vos 2 µSv (mikrosivertus) jonizuojančiosios spinduliuotės dozę. Tiek atitinka daugmaž vieną stuburo rentgenogramą, 8 mėnesių trukmės natūralų lauko radiacijos foną arba 20 krūtinės rentgenogramų. Arba 20 bananų suvalgymą vienu ypu – skaičiuojama, kad viename vidutinio dydžio banane, kuriame natūraliai yra radioaktyviojo kalio-40 (beje, kaip ir bulvėse, saulėgrąžų sėklose ar kai kuriose pupelėse) yra 0,1 µSv radiacijos.
Tad apibendrinant – norint saugiai patirti ir savo akimis pamatyti istoriją (o taip pat ir rekordinio populiarumo serialo filmavimo vietas), Ignalinos elektrinė yra pati ta vieta. Tačiau „adrenalino turistams“ ir kitų stiprių pojūčių mėgėjams, susidomėjusiems radioaktyvumo tema, ko gero teks vis tiek vykti į Černobylį – lietuviškojoje atominėje elektrinėje tose dalyse, kur įleidžiami lankytojai, viskas beveik net nuobodžiai saugu ir ramu.
