Wolfi – terjero ir šnaucerio mišrūnas. Bobas – čichuachua. George'as ir Peteris – žmonės ir realybės šou „Aš klonavau savo augintinį“ herojai. Kai šou buvo filmuojamas, tai buvo galima atlikti tik vienoje vietoje – netoli Seulo įsikūrusioje kompanijoje „Sooam“. Jos pavadinimas „biotechnologinių tyrimų centras“ neturėtų klaidinti: naminių gyvūnų klonavimas – verslas. Paslaugos kaina – nuo 100 tūkstančių dolerių. Komercinio klonavimo paslaugas siūlančios kompanijos savo veiklos statistikos atskleisti neprivalo: nei efektyvumo rodiklių, nei procedūros detalių, nei gyvūnų gavimo šaltinių, nei klientų duomenų, nei finansinės informacijos. Viskas, ką jos skelbia savo noru, tokia pat reklama, kaip „Sooam“ dalyvavimas realybės šou. Ir tai – pirmoji paslaptis.
Antrarūšiai šunys
Antroji paslaptis – šios istorijos pagrindiniai herojai visada lieka už kadro. Klonai neauga mėgintuvėliuose. Jų nespausdina 3D spausdintuvu. „Sooam“ naudoja SCNT technologiją – somatinės ląstelės branduolio perkėlimą. Ji sėkmingai panaudota dar 1996 metais, pirmą kartą sėkmingai klonuojant žinduolį – avį Dolly. Šiai technologijai reikia donorų ir surogatų.
Procedūra atliekama keliais etapais. Iš gyvo ar nugaišusio gyvūno audinių pavyzdžio atrenkamos gyvybingos somatinės – tai yra nelytinės – ląstelės. Paskui iš kito gyvūno donoro paimamos kiaušialąstės, iš jų pašalinamas branduolys su DNR. Į jo vietą įsodinamas norimo klonuoti gyvūno somatinės ląstelės branduolys. Paskui elektromanipuliatoriuje per šią kiaušialąstę paleidžiama elektros srovė, dėl ko ląstelės ir naujo branduolio membranos pasidaro porėtos. Įvyksta susiliejimas ir molekulinis branduolio perprogramavimas – jis grįžta į apvaisintos kiaušialąstės branduolio būseną, ir gali duoti pradžią embrionui.
Tačiau įprasto apvaisinimo metu embriono chromosomų rinkinį sudaro dviejų susijungusių lytinių ląstelių genetinė medžiaga, o nelytinės ląstelės branduolyje jau yra visas chromosomų rinkinys. Pradėjusią dalintis kiaušialąstę tereikia persodinti bet kokios veislės surogatinei motinai – teoriškai jos DNR vaisiaus genetikos pakeisti negali. Jei po 20 dienų paaiškėja, kad nėštumas vyksta normaliai, tai po mėnesio su trupučiu galima laukti šuniuko, genetiškai identiško originalui.
2011 metų duomenimis, „Sooam“ per dieną atlikdavo po 20 tokių procedūrų. Ant operacinių stalų išskleisti donorai ir surogatai su narkoze, su plastikiniais vamzdeliais gerklėje. Ant vieno stalo lazeriniu skalpeliu skrodžiamas donoras, iš jos kiaušintakių (Falopijaus vamzdelių) išimamos kiaušialąstės. Ant kito – prapjaunamos surogatinių motinų gimdos ir su visu baltu placentos maišeliu išimami šuniukai. Kažin, ar George'as ir Peteris norėtų, kad Bobas ir Wolfi atsidurtų jų vietoje? Šie skustapilviai kūnai neturi nei vardų, nei individualumo – jie skirti tik tam, kad būtų skrodžiami, užsiuvami, šeriami stimuliatoriais ir persileidimą sukeliančiais prepatatais – jei pasitaiko vaisiaus anomalija. Kiek reikia aukų, norint gauti vieną kloną? Tai – trečioji paslaptis.
„Kaina mums nesvarbu“
Dolly pavyko klonuoti tik po 277 bandymų. Po 9 metų pirmojo šuns klonavimui prisireikė daugiau nei 1000 embrionų ir 123 surogatinių motinų. Galiausiai išsivystė vos 3 nėštumai. Vienas baigėsi persileidimu. Antras šunelis gimė su kvėpavimo disfunkcija ir nugaišo po 3 savaičių.
Klonavimas neefektyvus, ir viena to priežasčių – šunų reprodukcijos ypatybės. Jų ovuliacijos nereguliarios ir sunkiai prognozuojamos. Kiaušialąstės subręsta ne kiaušidėse, o keliaudamos kiaušintakiais ir tada gali būti apvaisinamos vos tris valandas. Ištraukti jas laiku – tik pusė darbo. Reikia turėti surogatinę motiną, kuri būtų estro fazėje, kad persodinimas būtų atliktas tą pačią dieną. Be to, šunų kiaušialąstės ne perregimos, o matinės -ir dėl to padidėja klaidos rizika, įvedant svetimą branduolį.
„Sooam“ tvirtina, kad jiems pavyko padidinti efektyvumo rodiklį iki 1/3. „Jie tiesiog neapskaito neprigijusių embrionų“, – mano žymus kamieninių ląstelių ir klonavimo technikų ekspertas iš Whitehead instituto Bostone, Rudolfas Jaenischas. Tokiems skaičiams patikimumo neprideda ir jų tikslumą laiduojančio žmogaus asmenybė: Hwang Woo-sukas.
2005 metais šis daktaras buvo apkaltintas žmogaus kamieninių ląstelių klonavimui panaudojęs dviejų savo Seulo nacionalinio universiteto laboratorijos jaunesniųjų. mokslo darbuotojų darbuotojų kiaušialąstes. Ir mokėjo donorams. Pirmas punktas – profesinės etikos pažeidimas, antras – Korėjos įstatymų, draudžiančių žmogaus reprodukcinių biomedžiagų pirkimą ir pardavimą pažeidimas. Atliekant tyrimą, paaiškėjo kai kas rimčiau. Jo publikuoti kamieninių ląstelių klonavimo rezultatai pasirodė falsifikuoti. Po metų jis buvo atleistas iš universiteto, o 2009-aisiais nuteistas dvejiems metams lygtinai. Tačiau dar 2007 m., tebevykstant tyrimui, jis įkūrė „Sooam“. Prie jo prisijungė kai kurie dalyviai iš mokslinio projekto „Snuppy“ – Korėjos atsako į JAV vykdomą „Missyplicity“.
1998 metais milijardierius iš Teksaso Johnas Sperlingas, įkvėptas Dolly pavyzdžio, nusprendė finansuoti savo draugės šuns klonavimą. Missy – borderkolio ir haskio mišrūnė, kurios virškinamajame trakte buvo neoperuojamas auglys, – nugaišo 2002 metais nuo pentobarbitalio injekcijos. Praėjus keturiems metams po šuns numarinimo projektas buvo uždarytas, taip ir nepasiekus tikslo. Tačiau liko visa infrastruktūra: ne tik kompanijos, užsiimančios DNR konservavimu vėlesniam klonavimui, bet ir specialistų komanda, kurioje buvo būsimasis „Sooam“ viceprezidentas Tiong Sinas. Hwang Woo-sukas buvo jo kandidatinės disertacijos Seulo universitete mokslinis vadovas.
Ten, jo vadovaujamame teriogeneologijos ir biotechnologijos skyriuje 2005 metais pasirodė Snuppy be kabučių – pirmasis šuns klonas, „padarytas“ iš trimečio afganų aviganio Thai ausies. Vienas iš projekto vadovų, Byeong Chun Lee, pastebėjo Thai veterinarijos fakulteto hole ir priėjęs tarė jo šeimininkui: „Nagi, klonuokime jūsų šunį“. Jaunam aspirantui toks sumanymas nepatiko, tačiau atsisakyti negalėjo: „Toks jau mentalitetas Korėjoje. Mokytojas sakė – tu sutinki“.
„Korėjiečiai naudoja tas pačias technologijas, kaip ir mes“, – sako „Missyplicity“ dalyvis Markas Westhusinas. Tačiau jiems vos per metus už 1 milijoną dolerių pavyko atlikti tai, ką amerikiečiai nesėkmingai bandė 10 metų, išleisdami tam 20 milijonų. Kokia paslaptis? Jau ketvirtoji.
Amerikietiški reikalai
Korėjoje yra daugiau nei 17 tūkstančių fermų, kuriose kasmet išauginama ir paskerdžiama po 2,5 mln. šunų. Įstatymas apie jų išbraukimą iš mėsinių gyvūnų kategorijos parlamentui pateiktas tik pernai. Hwang Woo-sukas tikina jau apsieinantis be šunų fermų. Bet vos prieš mėnesį Korėjos gyvūnų apsaugos organizacija KARA paskelbė peticiją, nukreiptą prieš jo buvusį projekto „Snuppy“ kolegą Byeong Chun Lee. Jis šunis iš mėsos fermų naudoja netgi Seulo universitete.
„Šunų klonavimo sėkmė priklauso ne tiek nuo mokslinės nuojautos, kiek nuo donorų ir surogatų prieinamumo“, – sako Missy šeimininkės sūnus Lou Hawthornas. 2007 metais jo kompanija „BioArts“ vis dėlto klonavo Missy – drauge su „Sooam“. Ir netgi atstovavo Korėjos kompaniją JAV, naudodama prekės ženklą „Best Friends Again“. Tačiau 2009 metais iš programos pasitraukė dėl „gyvūnų gerovės standartų nesilaikymo“.
Neskaitant Europoje galiojančio naminių gyvūnų klonavimo draudimo, gyvūnų gerovę saugantys įstatymai – vienintelis eksperimentų apribojimas. Jie nustato minimalias humaniško elgesio su gyvūnais normas. Jų laikymąsi JAV prižiūri ne tik kontroliuojantys organai, bet ir gyvūnų apsaugos organizacijos. Tikriausiai dėl to beveik visi „ViaGen Pets“ darbuotojai nufotografuoti apsikabinę šunis – buvusius donorus ir surogatines motinas, kurias iš laboratorijos priėmė į namus. Teksase įsikūrusi kompanija – dar viena „Missyplicity“ projekto atšaka. Čia klonuojami šunys, katės ir arkliai. Ir, kitaip nei korėjiečių kompanijoje, pasirengę atsakyti į nepatogius klausimus. Nes turi parengtus patogius atsakymus.
„Mes neatliekame atvirų operacijų kiaušialąsčių paėmimui. Mums toks metodas nepriimtinas etiškai“, – sako kompanijos atstovas Lauren Aston. Tačiau procedūros detalės neatskleidžiamos: „Tai yra patentuota technologija, užtikrinanti mums komercinį pranašumą“. Šiaip jau „ViaGen Pets“ ir „Sooam“ naudoja originalųjį „Dolly patentą“, kurį joms abiems suteikė trečioji pusė – JAV kompanija „Start Licensing“. Kokį komercinį pranašumą gali suteikti procedūra, kurios vienintelė paskirtis – donorų kančių sumažinimas? Ir ar etiškai ją slėpti, žinant apie etiškai nepriimtinus konkurentų naudojamus metodus? „Kitų kompanijų metodų mes negalime vertinti“, – sako Laurenas Astonas.
Klonų išnešiojimui skirtus surogatus jie gauna iš „A klasės tiekėjų“, kuriuos įstatymas įpareigoja patiems juos veisti. Tuo tarpu „B klasės tiekėjai“ gali turėti ir „kitus šaltinius“. Pavyzdžiui, šunų prieglaudas. Žiauraus elgesio su gyvūnais prevencijos draugija ASPCA ne kartą kaltino juos prekyba „nurašytais“ augintiniais. Nenuostabu, juk kasmet iš 8–10 milijonų prieglaudų gyventojų užmigdoma iki 70%. Keista kita: kodėl, nors tiekėjai brangesni, klonavimas „ViaGen Pets“ kainuoja dvigubai pigiau nei Korėjoje?
Pulitzerio premijos laureatas, parašęs knygą apie tamsiąją klonavimo pramonės pusę „Dog Inc.“, John Woestendiekas mano, kad „ViaGen Pets“, kaip ir savo laiku „BioArts“, gali būti tik priedanga kokiai nors kompanijai iš Azijos. Pavyzdžiui, „RNL Bio“ iš Korėjos, dar 2009 metais žadėjusios kainą sumažinti per pusę. Arba Kinijos „Sinogene“. Ji į rinką išėjo tik 2018 m., bet jau stengiasi paversti klonavimą masinio vartojimo produktu, su šūkiu „kartu amžinai“. Panašiai kaip dar 2013 metais kompanija „Sooam“, debiutavusi Britanijos televizijoje su konkursu, kurio prizas – nemokamas šuns klonavimas.
Situacija primena fantastinio filmo „Šeštoji diena“ scenarijų. Jame žmonių klonavimas irgi draudžiamas, o gyvūnų klonavimas laikomas tokia patikima technologija, kad firma „RePet“ savo paslaugas siūlo įprastame prekybos centre: „Klonuotas jūsų augintinis bus lygiai toks pats,kaip anksčiau, iki paskutinio geno, su visais įgūdžiais ir prisiminimais. Nei jūs, nei jūsų vaikas niekada nepastebėsite skirtumo“. Tačiau jie pastebi.
Peteris ir George'as, sutelktiniu finansavimu surinkę po 300 tūkstančių dolerių (pirmasis – dviems, antrasis – trims klonams) pripažįsta, kad šiuos šunyčius laiko ne prisikėlusiais numylėtiniais, o jų palikuonimis. Trys „išskirtinio“ belgų aviganio klonai, kuriuos „Sooam“ padovanojo Rusijos karinės-istorinės draugijos skyriui, neišlaikė elementaraus kinologinės tarnybos testo. „Missy buvo sveikas ir labai ramus šuo. Ji niekada neimtų bėgioti po namą, pakeliui daužydama visas taures“, – sakė Joan Hawthorne, kai po daugelio metų pastangų atsisakė priimti jos klonus. „Ne, jie visai nepanašūs“. Tačiau kodėl? Tai – penktoji ir pagrindinė mįslė.
Genotipas prieš fenotipą
Klonas – ne originalo pakartojimas. Net ne dvynys. Jis išsivystė iš kitos kiaušialąstės su sava mitochondrine DNR. Branduolio DNR tokia pati, kaip ir originalo. Tačiau imuninės reakcijos, temperamentas, gebėjimai, netgi išvaizda gali skirtis. Taip yra todėl, kad genų ekspresija – jų pasireiškimo nėštumo metu laikas ir intensyvumas – individuali. Ir šių faktorių atkartoti neįmanoma ne tik dėl to, kad surogatinės motinos organizmas nėra inkubatorius su reguliuojamais parametrais, bet ir todėl, kad niekas nežino, kokie jie buvo vystantis originalui ir kokie – dabar.
Dėl epigenetinių defektų klonams dažnai pasitaiko epigenetiniai defektai – nuo kaulų deformacijų iki hermafroditizmo. „Kai paimamos suaugusio gyvūno somatinės ląstelės ir jų branduoys perkeliamas į kiaušialąstę, senojoje DNR gali pasireikšti klaidos, kurių natūralaus pradėjimo atveju nebūtų buvę“, – sako Rudolfas Jaenischas. Juo labiau, kad šunys chromosomų turi daugiau nei mes ar Dolly: 39 poras, kai tuo tarpu avys turi 27, o žmonės – 23. Naminių gyvūnų klonavimu užsiimančios kompanijos manipuliuoja „genetinio identiškumo“ sąvoka. JAV „Draugija prieš vivisekciją“ vadina tai tyčiniu vartotojų apgaudinėjimu. Tačiau pasaulyje, kur gyvūnas – daiktas ir prekė, nesunku patikėti, kad mylimą šunį galima nukopijuoti. Šis tikėjimas yra pagrindas, ant kurio pastatyta visa pramonė su savo fondais, patentais, genetiniais bankais, laboratorijomis ir jų paslaptimis.
