„Švinas buvo naudojamas stogdengyboje nuo seniausių laikų, – sako Karolinos universiteto architektūros istorikas Richardas Wittmanas. – Viduramžių statiniuose tai buvo tikrai dažnas atvejis“.
Švinas ir Paryžiaus katedra
Švinas buvo patraukli statybinė medžiaga bent dėl kelių priežasčių, portalui „Live Science“ aiškina R.Wittmanas. Pirmiausia, jis yra lankstus – o tai yra patogu statant kupolus ir bokštus. Antra, švinas yra patvarus: jis nerūdija, todėl būdavo populiaria stogo dangos medžiaga.
„Jei tik švininis stogas pastatytas teisingai – kam, žinoma, reikia daug žinių – toks gali stovėti praktiškai amžinai“, – sako architektūros istorikas.
Sudegęs katedros stogas buvo pagamintas iš neapdoroto ąžuolo, supjaustyto į lentas 1160 m., ir padengtas plonomis švino plokštėmis. Remiantis žiniasklaida, pasakojusia apie gaisrą, stogas svėrė apie 182 tonas. 91,4 m. aukščio bokštas taip pat buvo padarytas iš medžio bei švino ir jo svoris buvo apie 680 tonų.
Pasak „Associated Press“, didžioji dalis to švino dabar padengusi katedros apylinkes, ir jo kiekis dabar 65 kartus viršija rekomenduojamą normą.
Švinas yra pavojingas tuo, kad kaupiasi kūno audiniuose ir sukelia nervinės sistemos pažeidimus.
Sudėtinga medžiaga
Tačiau nors skaičiai ir baisūs, iš tiesų išvalyti šviną gali būti ne taip jau ir sunku – jei jis pernelyg nesugadintas, jo likučius tiesiog galima nubraukti nuo paviršių ir iš naujo sulydyti į naujas plokštes, sako R.Wittmanas. Mokslininko nuomone, jo pernaudojimas rekonstruojant katedros stogą taip pat įmanomas – tačiau yra keli dalykai, kuriuos statytojai turėtų žinoti. Pavyzdžiui tai, kad keičiantis temperatūrai, švinas susitraukia ir plečiasi, todėl ilgainiui jis gali pradėti skeldėti. Senovės architektai buvo išmokę švino stoguose palikti šiek tiek vietos – panašiai kaip ir tarpus tarp šaligatvio plytelių.
Ir įvairių neapsižiūrėjimų jau būta iranksčiau. Pavyzdžiui, XIX a. architektai, restauruojantys gotiškas katedras, dažnai nesuvokė, kad medienos syvai reaguodami su švinu sukuria korozines chemines reakcijas. Jie turėjo išmokti mirkyti medieną – kad natūralūs medžių syvai prieš statybą būtų ištraukti. Viduramžių statybose tai nutikdavo natūraliu būdu, nes dauguma medienos buvo atplukdoma sieliais – tuo tarpu XIX a. mediena jau buvo transportuojama traukiniais.
Prancūzijos valdžios institucijos rekomenduoja, kad gyvenantieji ir dirbantieji netoli Paryžiaus Dievo motios katedros drėgnais skudurėliais nusivalytų bet kokias galimas švino dulkes nuo visų paviršių. Šiose teritorijose gyvenantys vaikai bei nėščios moterys taip pat turėtų dažnai plautis rankas – nes vaikai ir embrionai itin jautrūs neurologinei švino žalai. Rizikos zonoje atsiduria ir statybininkai.
Kol kas neaišku, ar atkurtame Paryžiaus katedros stoge vėl bus naudojami švino intarpai. Šiuolaikiniai pastatai dažniausiai naudoja lengvesnes ir pigesnes medžiagas – bet istorinėse restauracijose nevengiama panaudoti ir švino, sako Richardas Wittmanas.
