Nėra jokios mokslinės teorijos, patvirtinančios, kad psichikos sutrikimai lemia genialumą arba atvirkščiai.
Manoma, kad turėdamas duomenų tapti genijumi gimsta tik vienas iš tūkstančio. Tuo tarpu psichikos sutrikimais visuomenėje serga kur kas daugiau žmonių – vidutiniškai apie 10 proc., kai kurie tyrinėtojai nurodo net iki 30 proc. Todėl tikslingiau būtų kalbėti apie talentingas ar kūrybiškas asmenybes.
Kūrybinis ar klinikinis pamišimas?
Tariamos teorijos, kad visi talentingi žmonės buvo ar yra išprotėję, nepatvirtina jokių žinomų asmenybių biografijos. Apie ligos istorijas išvis kalbėti beprasmiška, kadangi neturime pakankamai objektyvų duomenų apie daugelio genialių asmenybių gydymą psichiatrijos ligoninėse, o jei ir turėtume – ligos istorijų vertinimas visuomet išliks subjektyvus, priklausomas nuo ligos istoriją nagrinėjančio psichiatro asmenybės, vertybių suvokimo, laikotarpio ir psichiatrijos mokyklos.
Todėl nurodomi genijai (V. van Goghas, A. Einsteinas, E. Hemingway‘us, L. van Beethovenas, I. Newtonas ir t. t.) negali būti pavyzdžiai jokioms pseudomokslinėms „teorijoms“. Sakykim, olandų dailininkas Vincentas van Goghas tikrai sirgo psichikos liga, gydėsi psichiatrijos ligoninėje Sen Remi, Prancūzijoje (jo ligos istorija yra išlikusi, išliko ir amžininkų liudijimai), galiausiai nusižudė. Apie V. van Gogho ligą ir gydymą prirašyta šimtai straipsnių ir knygų, bet iki šiol autoriai nesutaria, kokia gi psichikos liga iš tikrųjų sirgo dailininkas.
Sutrikimų skalė, kuri buvo įtariama žymiajam postimpresionistui, labai plati: tai ir šizofrenija, epilepsija, bipolinis afektinis sutrikimas, Menjero liga, cikloidinė psichozė, Karlo Leonardo baimės-laimės psichozė, ūmi intermituojanti porfirija, intoksikacija digitaliu, ksantopsija, progresyvusis paralyžius, psichopatija, piktnaudžiavimas alkoholiu, vertigo. Taigi bendros nuomonės apie dailininko psichikos sutrikimą nėra ir visokie teoriniai išvedžiojimai yra kiek spekuliacinio pobūdžio.
Ryšys tarp talento ir beprotybės domina žmoniją daug šimtmečių. Graikijoje ši problema svarstyta jau daugiau kaip prieš 2500 metų. Graikų filosofas Platonas (422–347 m. pr. Kr.) skyrė klinikinį pamišimą nuo kūrybinio pamišimo, būdingo pranašams ir poetams. Kitas graikas Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.) pastebėjo, kad išskirtinės asmenybės filosofijoje, valstybės mene, poezijoje arba menuose akivaizdžiai skendėjo melancholijoje.
Romos stoikų atstovas Seneka (~IV a. pr. Kr. – 65 m.) sakė: „Nebūna didelio proto be beprotybės priemaišos“ (lot. Non est magnum ingenium sine mixture dementiae). Per pastaruosius kelis šimtmečius prirašyta daug knygų apie genialių asmenybių psichikos ypatumus. 1864 m. pasirodė garsi Cesare‘s Lombroso knyga „Genijus ir beprotybė“ („Genio e folia“).
Tarp genijų – daug daugiau psichikos ligonių
Vokiečių psichiatras Ernstas Kretschmeris 1929 m. išleistoje knygoje „Genialūs žmonės“ („Geniale Menschen“) plačiai nagrinėjo šį klausimą, remdamasis žymių žmonių biografijomis. Trumpai pagrindines jo knygos mintis galima išdėstyti taip: daug genialių žmonių arba sirgo psichikos ligomis, arba turėjo patologiškų (psichopatiškų) asmenybės bruožų.
Tarp genijų kur kas daugiau psichikos ligonių ir sutrikusių asmenybių nei populiacijoje. Klaidinga manyti, kad sveikas žmogus socialiniu požiūriu vertingesnis nei neįgalus. Psichiškai sveiku mes pagrįstai galime laikyti žmogų, kuris pusiausviras ir gerai jaučiasi. Tačiau dvasinės ramybės ir komforto pojūtis niekada netapdavo impulsu didingiems darbams. E. Kretschmerio nuomone, psichopatai ir psichikos ligoniai tautos vystymosi istorijoje vaidina ypač svarbų vaidmenį, kurį vaizdingai galima palyginti su bacilų vaidmeniu. Kai epochos temperatūra lygi ir socialinis organizmas sveikas, šios asmenybės ištirpsta sveikų žmonių masėje.
Bet kai tik visuomenės atmosfera įkaista, bacilos tampa virulentiškos ir gali sukelti audringą reakciją. E. Kretschmeris teigė, kad „fanatikai, pranašai ir entuziastai – taip pat, kaip smulkūs sukčiai ir nusikaltėliai – jų yra visada, jų pilna supančioje atmosferoje“. Psichopatai – visada tarp mūsų. Bet ramiais (šaltais) laikotarpiais mes juos nukreipiame į ekspertizę, o karštais – jie mums vadovauja. Pati psichopatija savaime – tai, be abejonės, dar ne leidimas į Parnasą.
Pasak E. Kretschmerio, talentas paveldimas giminėse ir kartose. Vienas iš įdomesnių biologinių faktų – dėsningas genijaus palikuonių išmirimas vyriškojoje linijoje. Dauguma genijų buvo nevedę, bevaikiai, kai kurių iš jų lytinis potraukis buvo nusilpęs, iškrypęs. Iš dailininkų E. Kretschmeris mini Michelangelo Buonarroti, kurį laikė psichopatiška (šizoidiška) asmenybe su homoerotiniu komponentu (Michelangelo daugiausia vaizdavo vyriškus kūnus, o moteriškiems suteikdavo vyriškumo požymių).
Tiriamos garsių talentų biografijos
Garsių asmenybių biografijas tyrinėjo žymūs psichiatrai Carlas Gustavas Jungas, Sigmundas Freudas, Karlas Jaspersas ir kiti. 1987 m. Nancy Andreasen iš Ajovos universiteto (JAV) ištyrė 30 rašytojų, palygino juos su kontroline grupe ir pastebėjo, kad rašytojų grupėje daug dažniau pasitaiko sergančiųjų bipoliniu afektiniu sutrikimu. Ji nustatė, kad tarp pirmos eilės rašytojų giminių taip pat daugiau asmenų, linkusių tiek į kūrybiškumą, tiek į psichikos sutrikimus.
Neverta net aiškinti, kad tiriamoji grupė labai siaurai specifinė ir labai maža. Vėliau apie kūrybiškumo ir psichikos sutrikimų sąsajas N. Andreasen parašė daug straipsnių bei knygų. Didelio populiarumo susilaukė amerikietės psichologės Kay Redfield Jameson knyga „Ugnies paliesti: maniakinė depresinė liga ir artistiškas temperamentas“ („Touched With Fire: Manic-depressive Illness and the Artistic Temperament“, 1994), pagal ją sukurtas ir filmas.
Autorė pati sirgo maniakine depresine psichoze (dabar vadinama bipoliniu afektiniu sutrikimu) ir šiam sutrikimui priskyrė daug pasaulyje žinomų kūrėjų. Pastaraisiais dešimtmečiais knygų apie beprotybės ir genialumo sąsajas dar padaugėjo. 2004 m. Maskvoje išleista rusų psichiatro Aleksandro Šuvalovo knyga „Beprotiškos talento ribos“ („Bezumnyje grani talanta“). 1214 puslapių knygą autorius traktuoja kaip „patografijų enciklopediją“. Knygoje aprašytos daugiau kaip 700 garsių politikų, karvedžių, rašytojų, menininkų biografijos, o išvados apie jų psichopatologiją padarytos remiantis vien įvairių autorių citatomis iš publikacijų (dažnai iš grožinės literatūros kūrinių ir net laikraščių).
Talentingos, kūrybiškos asmenybės visuomet atsiduria visuomenės dėmesio centre, todėl atsiranda tiek daug straipsnių, nagrinėjančių galimą šių asmenybių psichopatologiją. Psichikos sutrikimus bandoma nustatyti ir iš atskirų autorių kūrinių. Kiekvienas tyrinėtojas ieško sau įdomios ir aktualios patologijos. Todėl nestebina tų pačių kūrėjų priskyrimas keliems sutrikimams. Jeigu internete paieškosime talentingų asmenybių, sergančių šizofrenija, tai dažnai tą pačią pavardę rasime ir sąraše tarp sirgusiųjų bipoliniu afektiniu sutrikimu ar vien tik depresija. Todėl galima teigti, kad toks skirstymas yra spekuliacinis.
Meno istorija – tai žmogaus išgyvenimų, jo kančios istorija. Tapytojai, skulptoriai, literatai – kone visi tam tikru savo meninio gyvenimo momentu jautė poreikį nupiešti, nulipdyti arba aprašyti žmogaus kančias, jo pykčio, nevilties, silpnumo, siaubo jausmus, remdamiesi jų epochai būdinga estetika. Talentingi kūrėjai savo kūryboje dažnai vaizduodavo įvairius psichikos sutrikimus, parodydami neįtikėtinus sugebėjimus stebėti aplinką, gyvenimo reiškinius, aprašydami save ar savo giminaičius.
Studijuojant psichikos sutrikimus, grožinės literatūros kūrinys gali būti gera iliustracija perskaitytam vadovėliui. Williamas Shakespeare‘as neįtikėtinai talentingai ir tiksliai savo tragedijose aprašė depresiją ir šizofreniją, pavydo kliedesį ir senatvinę silpnaprotystę, Fiodoras Dostojevskis savo kūriniuose – epilepsiją. Dažnai perskaitę talentingai aprašytus psichikos sutrikimus mes nepagrįstai ir lengvabūdiškai darome išvadą, kad kūrėjas sirgo viena ar kita liga. Nebūtinai. Jis tiesiog buvo apdovanotas ypatingu pastabumu ir sugebėjimu pavaizduoti tą ar kitą sutrikimą.
Būdingi kitokie tarpneuroniniai ryšiai
Šiandien dar nėra jokių moksliškai patvirtintų duomenų, kad talentingų asmenų smegenys turi kokių nors išskirtinių ypatumų, kitokių ląstelių ar pan. Neįrodyta, kad talentingų žmonių smegenys kuo nors panašios į psichikos sutrikimų patyrusių asmenų smegenis arba kaip nors panašiai veikia. Nenustatyti nei šizofrenijos, nei autizmo genai. Kai kurie skelbiami tyrimai ir jų išvados kelia didelių abejonių. Mistiškos atrodo prognozės apie tikimybę susilaukti autistiškų vaikų dirbantiesiems informacinių technologijų centruose.
Kyla klausimas: ar informacinės technologijos taip paveikia tėvus, kad jie gimdo autistus? Galbūt intravertės asmenybės, turinčios autistiškų bruožų, dažniau renkasi profesijas, susijusias su informacinėmis technologijomis, moksliniais tyrinėjimais ir pan., kaip, sakysim, aktoriais dažniau tampa histrioninės (seniau vadintos isteroidinėmis) asmenybės, turinčios dėmesio poreikį ir siekiančios save demonstruoti.
Tačiau vis dažniau pasirodo ir neuromokslinių tyrimų, ypač eksperimentinių, apie smegenų pokyčius, susijusius su kūrybine žmogaus veikla. 2014 m. Rebecca Chamberlain iš Leveno universiteto (Belgija) ištyrė dvi nedideles studentų grupes: 21 meno specialybę studijuojantį ir 23 ne meno studijų atstovus.
Tiriamiesiems ji atliko galvos smegenų skenavimą, pritaikė skaitmeninį vaizdų vertinimo metodą ir pastebėjo, kad studijuojančiųjų menus galvos smegenyse, būtent momeninėje skilties dalyje – priešpleištyje (precuneus), yra daug daugiau pilkosios medžiagos nei lyginamojoje grupėje. Ši smegenų dalis siejama su regimąja vaizduote, vizualiniu erdvės ir savęs suvokimu, epizodiška (atsitiktine) atmintimi, kai kuriais sąmonės aspektais.
Kyla klausimas: ar šie fiziniai skirtumai yra individualaus asmenybės susidomėjimo menu ir nuolatinės praktikos šioje srityje padariniai, ar įgimtos smegenų savybės suponuoja meninius gebėjimus? Tyrimas yra labai siauras, nedidelės apimties, todėl daryti kokias nors išankstines išvadas tikrai neįmanoma. Reikėtų palyginti pradedančiųjų meno studentų tyrimų rezultatus su tyrimais asmenų, ilgą gyvenimo tarpsnį užsiimančių daile. Kažin kokius duomenis gautume, jeigu patyrinėtume kitas profesines grupes, pavyzdžiui, virėjus, jūreivius, astronomus ar santechnikus? Kūrybiškumas paprastai apibūdinamas kaip gebėjimas kurti naujas ir naudingas idėjas, tad kūrybiški gali būti bet kokių profesijų atstovai.
2018 m. psichologas Rogeris Beaty su bendraautoriais iš Harvardo universiteto paskelbė teiginį, kad kūrybiškos smegenys veikia kitaip, t. y. kad tokiose smegenyse susidaro kitokie tarpneuroniniai ryšiai. Tyrime dalyvavo 163 savanoriai. Jie atliko tam tikrą „alternatyvaus panaudojimo“ testą, kuriame buvo prašoma panaudoti pateiktus objektus neįprastais būdais (autorius pateikia pavyzdį apie kojines – galima pasiūlyti jas užsimauti, kad šildytų kojas, bet galima pasiūlyti ir košti per kojines vandenį). Testo metu buvo atliekamas funkcinis magnetinis rezonansas ir matuojama kraujotaka skirtingose smegenų dalyse.
Tais atvejais, kai tiriamas asmuo pasirinkdavo sudėtingesnį sprendimo būdą, atskirose jo smegenų dalyse susidarydavo sudėtingesni tarpneuroniniai ryšiai. Tyrimas leido įtarti, kad kūrybiškas mąstymas sukuria dinamiškas plataus masto sistemas smegenyse, taip pat paneigti seniau paplitusį mitą apie tai, kad kūrybiškumas priklauso nuo kairiojo smegenų pusrutulio veiklos.
Šie ir kiti panašūs tyrimai – tai tik ieškojimų pradžia. Galbūt ateityje, patobulėjus neurofiziologiniams, genetiniams tyrimams, bus nustatyta, kokie genai ar smegenų ypatumai (įgimti ar įgyti) nulemia žmogaus kūrybines galias. Galbūt veikiant atskiras smegenų sritis bus galima nukreipti žmogaus kūrybiškumą tam tikra kryptimi. Bet šiandien tokios idėjos – daugiau iš fantastikos srities.
