Tėvai Lietuvoje nesilaiko rekomendacijų, tai gali smarkiai pakenkti vaikams

Vilniaus universiteto psichologai ir medikai, per dvejus metus ištyrę daugiau kaip 1000 šeimų, auginančių 1,5–5 metų amžiaus vaikus, iš visos Lietuvos, teigia, kad tėvai nesilaiko šių rekomendacijų. Net du trečdaliai tirtų mažų vaikų Lietuvoje laisvadieniais leidžia prie ekranų vidutiniškai 2 valandas ir daugiau.

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto mokslininkų ir Santaros klinikų Vaikų ligoninės medikų komanda neseniai baigė tirti ikimokyklinio amžiaus vaikų naudojimosi elektroniniais prietaisais mastą Lietuvoje ir nustatė sąsajas tarp mažų vaikų buvimo prie ekranų ir jų fizinės bei psichinės sveikatos.

1200 tyrime dalyvavusių tėvų pildė klausimynus apie savo vaiko aktyvų naudojimąsi ekranus turinčiais prietaisais arba pasyvų buvimą prie jų. Tėvai taip pat pateikė informaciją apie vaikų sveikatą (sergamumą, lėtines ligas, valgymo ir miego ypatumus, fizinį aktyvumą ir pan.), pildė vaikų elgesio aprašą (skirtą išsiaiškinti vaiko elgesio ir emocijų sunkumus). 200 keturmečių ir penkiamečių vaikų dalyvavo detaliame psichologiniame savireguliacijos tyrime-testavime.

„Nusprendėme, kad būtų prasminga vertinti buvimą prie ekranų darbo dienomis ir laisvadieniais atskirai, taip pat aktyvų ir pasyvų buvimą prie jų. Ir tikrai buvo pastebėti skirtumai – vaikų prie ekranų praleidžiamo laiko trukmė laisvadieniais pailgėja vidutiniškai 1 valanda, o „foninis“ buvimas, kaip ir aktyvus žiūrėjimas, buvo reikšmingas vertinant elgesio bei emocijų aspektus ir somatinius simptomus“, – teigia projekto vadovė, Psichologijos instituto profesorė Roma Jusienė.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad maždaug trečdalis 1,5–5 metų vaikų darbo dienomis prie elektroninių prietaisų ekranų praleidžia nuo pusvalandžio iki valandos per dieną, tuo tarpu laisvadieniais trečdalis vaikų prie ekranų praleidžia nuo 1 iki 2 valandų. 11 proc. vaikų prie ekranų praleidžia 3 valandas ir daugiau darbo dienomis, daugiau nei trečdalis vaikų – laisvadieniais. Ir tik keli procentai pačių mažiausių vaikų (iki 2 metų) prie ekranų iš viso beveik nebūna.

Tyrėjai konstatavo, kad Lietuvoje maži vaikai yra įnikę į televizorių ekranus ir į tėvų išmaniuosius telefonus. Deja, daugiausia neigiamų padarinių vaikų sveikatai bei raidai kaip tik ir nustatyta, kai naudojamasi šiais prietaisais.

Daugiau kaip 70 proc. ikimokyklinukų leidžia laiką prie televizoriaus ir apie pusė tiriamų vaikų – prie išmaniųjų telefonų. Beveik dviem trečdaliams ikimokyklinukų tėvai neleidžia naudotis planšetėmis ir kiek daugiau nei dviem trečdaliams – kompiuteriais. Žaidimų konsolės Lietuvoje yra visiškai nepopuliarios – jomis naudojasi vos 3 proc. darželinukų.

„Nors kompiuteriai yra mažai populiarūs tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų, tačiau vyresnių vaikų, būtent penkiamečių, grupėje buvo pastebėta, kad kompiuteris (skirtingai nei liečiami ekranai) ne tik neturi neigiamos įtakos, bet ir siejasi su geresnėmis vaikų vykdomosiomis funkcijomis“, – atskleidžia psichologė.

Pasak jos, tėvai labai tikisi, kad vaikai prie ekranų veiks ką nors prasmingo: mokysis, naudosis edukacinėmis programėlėmis, tačiau paprašius tėvų reitinguoti veiklas, kuriomis jų vaikai užsiima prie ekranų, paaiškėjo, jog edukacinėmis programėlėmis visiškai nesinaudoja daugiau kaip 30 proc. vaikų. Du trečdaliai mažiausių vaikų daugiausia žiūri filmukus, dalis vaikų žaidžia žaidimus.

„Tėvai pažymėjo, kad net 41 proc. mažylių moka naudotis internetu, savarankiškai prie jo prisijungti – pavyzdžiui, susirasti išmaniajame telefone „Youtube“ paskyrą su mėgstamais vaizdeliais“, – tyrimo įžvalgomis dalijasi prof. R. Jusienė.

Mergaitės ir berniukai pagal buvimo prie ekranų trukmę nesiskiria, tačiau amžiaus rodiklis pasirodė reikšmingesnis negu lytis.

„Vertinome, ar vaikų amžius ir laikas, praleidžiamas prie įjungto ekrano, yra susiję. Buvo nustatyta, kad kuo vaikai vyresni, tuo ilgiau jiems leidžiama naudotis įvairiais prietaisais, ypač žiūrėti televizorių, naudotis kompiuteriu, o laisvadieniais – ir planšete“, – pasakoja prof. R. Jusienė.

Tačiau, pasak tyrėjos, ši tendencija negalioja išmaniajam telefonui – jei jau tėvai leidžia naudotis išmaniuoju telefonu, tai leidžia nuo gana ankstyvo amžiaus (nuo 2 metų) ir gana ilgai (tiek pat laiko ir 2 metų, ir 5 metų vaikui).

Vilniaus universiteto mokslininkai nustatė, kad ilgiau prie ekranų vaikams leidžia būti žemesnio išsilavinimo, emocinių ir tarpusavio santykių problemų turintys, socialinės rizikos tėvai. Pastarieji ir patys daugiau būna prie ekranų, ypač prie televizoriaus, vaikams esant šalia.

Tyrėjai pastebėjo, kad apskritai vaikų aktyvus laikas prie ekranų yra susijęs su vadinamuoju foniniu televizoriaus naudojimu (t. y. kai televizorius namuose įjungtas ir tada, kai niekas jo nežiūri), taip pat ir su tėvų leidžiamu laiku prie ekranų (kai tėvai naudojasi elektroniniais prietaisais vaikui esant šalia).

Mažų vaikų naudojimasis elektroniniais prietaisais siejasi su jų emocine savijauta, elgesiu, savireguliacija, somatine simptomatika ir miego trukme. Kuo ilgiau vaikams leidžiama būti prie ekranų, tuo daugiau, tėvų vertinimu, jie turi emocinių sunkumų, elgesio problemų, tuo trumpesnė jų miego trukmė. Panašiai vaikų elgesio bei emocijų sunkumai ir somatiniai simptomai siejasi ir su vadinamuoju foniniu buvimu prie (šalia) ekranų.

Kaip pasakoja prof. R. Jusienė, du trečdaliai tėvų įsitikinę, kad ilgas buvimas prie ekranų turi neigiamos įtakos jų vaiko emocijų ir elgesio valdymui. Tačiau dauguma tėvų mano, kad loginiams, pažintiniams vaiko gebėjimams ekranai turi daugiau teigiamos įtakos, ką patvirtina ir psichologai – neigiamų padarinių vyresnių vaikų gebėjimams tyrėjai irgi nepastebėjo, tačiau tik tuo atveju, kai tėvų išsilavinimas yra aukštasis, taigi ir veikla prie ekranų, tikėtina, tinkamiau bei atidžiau parenkama.

„Edukacinių programėlių naudojimas gali turėti teigiamos įtakos atminties, savireguliacijos lavinimui, bet tai priklauso nuo jų turinio, naudojimo pobūdžio ir laiko, taip pat nuo to, kaip jos yra pritaikytos pagal amžių“, – sako Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentė Ilona Laurinaitytė.

Tačiau net ir edukaciniais tikslais leisti laiką prie ekranų pakanka 30 minučių per savaitę. Nebuvo pastebėta, kad ilgesnis ar trumpesnis edukacinių programėlių naudojimas turėtų reikšmingos įtakos vaiko pažintinių gebėjimų lavinimui.

„Bendras reikšmingas skirtumas matomas, kai lyginame vaikus, kurie prie ekranų būna iki valandos, ir tuos, kurie būna dvi ir daugiau valandų. Pastarieji vaikai yra neramesni, uždaresni, nesutelkiantys dėmesio“, – paaiškina doc. I. Laurinaitytė.

Tačiau čia psichologė pastebi ir paradoksalią situaciją – labiau užsisklendę, atsiriboję vaikai daugiau naudojasi išmaniuoju telefonu. O nerimastingiems, emocingiems ar prislėgtiems vaikams tėvai dažniau įduoda ekranus turinčius prietaisus, kad šie pralinksmėtų ar nusiramintų.

„Jeigu vaikas prie ekranų praleidžia daugiau negu 2 valandas kasdien, prastėja jo emocinė savijauta, jis turi daugiau elgesio problemų, patiria daugiau miego sunkumų ir turi daugiau nusiskundimų net dėl fizinės sveikatos. Mūsų tyrimas parodė, kad labiausiai neigiamas pokytis matomas, kai lyginame vaikus, prie ekranų būnančius apie pusvalandį, ir vaikus, prie ekranų praleidžiančius daugiau nei valandą“, – kolegei antrina prof. R. Jusienė.

Pasak tyrėjų, apskritai daugiau laiko prie ekranų leidžiantiems vaikams būdinga miego sutrikimų rizika. Ekranai labai neigiamai veikia vaiko miegą, ypač jei bent vienas elektroninės medijos prietaisas yra jo miegamajame kambaryje.

Laikas, praleistas prie ekranų, siejamas su ilgesne užmigimo bei trumpesne miego trukme ir miego sutrikimais (nemiga, prabudimais).

Kaip teigia Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninės neurologė dr. Rūta Praninskienė, per pastaruosius metus yra padaugėję vaikų miego sutrikimų, pvz., miego trukmės sutrumpėjimas pastebimas ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp vaikų.

„Senesnių tyrimų duomenimis, net 40 proc. vaikų Lietuvoje turėjo miego problemų. Sutrikdžius miego ritmą ankstyvame amžiuje, vėliau jis neatsikuria ir dabar labai mažai tikėtina, kad sutiktume paauglį su normaliu miego ritmu“, – sako vaikų neurologė R. Praninskienė.

Kaip pastebi medikė, bent vieną elektroninį prietaisą su ekranu savo kambaryje turintys vaikai ne tik apskritai daugiau laiko leidžia prie ekranų, bet ir turi reikšmingai daugiau emocinių problemų, somatinių skundų (ypač dėl pykinimo ir pilvo skausmų) ir trumpiau miega nei vaikai, neturintys tokių prietaisų savo kambariuose. Pusė vaikų, dalyvavusių šiame tyrime, turėjo bent vieną elektroninį įrenginį savo miegamuosiuose, ir tarp jų buvo nustatyti reikšmingai didesni miego sunkumai – tų vaikų užmigimo trukmė buvo ilgesnė. Daugiau laiko prie ekranų leidžiantys vaikai dažniau prabunda naktį, jiems padaugėja parasomnijų (vaikščiojimas miego metu, naktinės baimės, griežimas dantimis ir pan.). Taigi vaikų (beje, ir suaugusiųjų) miego ir sveikatos pagerėjimo galima tikėtis, ką parodė ir kitų šalių tyrimai, jau vien atsisakius prietaiso su ekranu miegamajame kambaryje ar poilsio zonoje.

Medikai taip pat nerekomenduoja bent 1 valandą prieš miegą žiūrėti į ekraną (ypač mėlynos šviesos), nes tai nutolina miegą ir pablogina jo kokybę.

„Nors didžioji dalis mažų vaikų migdomi nenaudojant elektroninių prietaisų, tačiau populiariausia veikla prieš miegą vis dėlto yra filmukų žiūrėjimas“, – tyrimo rezultatus komentavo medikė.

Vilniaus universiteto mokslininkų atliktas tyrimas ne tik patvirtina kitose šalyse stebimą ekranų keliamą riziką mažų vaikų sveikatai, bet ir leidžia įvardyti naujas, mažai tyrinėtas rizikas: prie ekranų daugiau būnantys ir savo kambariuose elektroninius prietaisus turintys mažyliai ne tik yra nerimastingesni, emocingesni, bet ir turi daugiau somatinių (gastroenterologinių) simptomų. Laisvadieniais daugiau laiko prie ekranų leidžiantys vaikai pasižymi ir didesniu sergamumu: jie dažniau serga virusinėmis ligomis, dažniau skundžiasi pilvo, galvos skausmais, pykinimu, kitais fiziniais negalavimais. Taip atsitinka ir dėl to, kad vaikų naudojimasis elektroniniais prietaisais tiesiogiai susijęs su dažnesniu nesveiko maisto vartojimu, sumažėjusiu judrumu. Tad gali padidėti nutukimo, virškinimo ligų rizika.

Kaip pasakoja Vilniaus universiteto Vaikų ligų klinikos gastroentereologas, Medicinos fakulteto docentas Vaidotas Urbonas, Amerikoje 97 proc. vaikų, žiūrėjusių televiziją ilgiau kaip 1 valandą per dieną, turėjo nutukimo problemą.

Lietuvos tyrimas rodo, kad net pusė tirtų vaikų valgo su įjungtu elektroniniu prietaisu, o daugiau nei kas penktas mažylis tai daro kasdien! Buvo pastebėta, kad tėvai, kurie leidžia vaikams būti prie ekranų ilgesnį laiką, daugiau linkę ir maitinti juos prie ekranų, be to, leidžia vaikams daugiau vartoti nesveiko, menkaverčio, greito maisto.

„Kuo vaikai ilgiau būna prie ekranų, tuo dažniau jie valgo pusfabrikačius, greitą maistą, saldumynus, traškučius. Šiems vaikams įprastai būdinga mažesnė savireguliacija, todėl jiems sunku atsisakyti tiek ekranų, tiek nesveiko maisto“, – sako vaikų gydytojas.

Kaip pastebi Vilniaus universiteto Psichologijos instituto mokslininkė dr. Rima Breidokienė, vaikai, kurie būdami dvejų–trejų metų praleidžia daugiau laiko prie ekranų, pasižymi prastesne savireguliacija (sugebėjimu kontroliuoti dėmesį, elgesį, emocijas, efektyviai reaguoti į aplinkos arba vidinius stimulus) ateityje. Atsispyrimas pagundai priskiriamas prie vadinamosios „karštos“ savireguliacijos – tai yra tokios, kuri apima veiklų, turinčių ryškų emocinį komponentą, kontrolę.

„Malonumo atidėjimo gebėjimai, kurie buvo vertinti ikimokykliniame amžiuje, prognozuoja gyvenimo kokybės ir geros emocinės sveikatos pagrindus jau suaugusiam žmogui: aukštesnį išsilavinimą, geresnį savęs vertinimą ir geresnius gebėjimus susidoroti su stresu, mažesnį įsitraukimą į psichoaktyvių medžiagų vartojimą“, – vardija dr. R. Breidokienė.

Anot jos, penkiamečiai geriau atsispyrė pagundai negu keturmečiai, o daugiausia laiko prie ekranų praleidžia mažiausią atsparumą turintys vaikai. Vaikų, kurie nenaudoja ar naudoja elektroninius prietaisus iki pusės valandos per dieną, atsispyrimo pagundai rezultatai buvo geriausi. Apskritai, kaip pastebėjo mokslininkai, kuo vaikai jaunesni, tuo didesni neigiami naudojimosi elektroniniais prietaisais padariniai jų savireguliacijai.

„Ankstesniuose tęstiniuose užsienio mokslininkų tyrimuose buvo nustatyti koreliaciniai ryšiai tarp televizijos žiūrėjimo ir dėmesio sutelkimo sunkumų. Žiūrėjimas į ekraną mažame (1–3 metų) amžiuje susijęs su dėmesio sukaupimo problemomis vėlesniame (7 metų) amžiuje“, – konstatuoja Psichologijos instituto mokslininkė dr. Lauryna Rakickienė.

Taip nutinka dėl to, kad ekranai pakeičia kitas sveikai pažintinei raidai būtinas patirtis, kaip sąveikos, bendravimo su suaugusiais, laisvo žaidimo, fizinio aktyvumo. Kitas dalykas yra tai, kad skirtingą poveikį vaiko smegenims daro skirtingo intensyvumo stimuliacija – nuolatinis vaizdų keitimasis (žiūrint „greitus“ filmukus) visiškai neleidžia vykti aukštesnio lygmens informacijos apdorojimo procesui ir ji apdorojama tik sensoriniu lygmeniu, priešingai, nei žiūrint lėtos kadruotės senosios animacijos filmukus.

„Savo tyrime mes nustatėme reikšmingų sąsajų – vaikas, kuris prie ekranų praleidžia 3–4 val. per dieną, turi didesnį dėmesio sunkumų įvertį. Ir jei vaikai prie ekranų daugiau žiūri filmukus, tai jų dėmesio koncentravimas taip pat prastėja“, – sako L. Rakickienė.

Anot tyrėjos, daugiau dėmesio sunkumų turintys vaikai dažniau paliekami be suaugusiųjų priežiūros prie elektroninių prietaisų, labiau linkę naudotis jais neatsiklausę tėvų, labiau linkę priešintis tėvų prašymui padėti prietaisą į šalį – tai atspindi bendrus elgesio sunkumus. O tėvai tokiems vaikams dažniau siūlo naudotis tokiu prietaisu, kai nori nuraminti, apdovanoti ar skirti laiko sau.

Tyrimą atlikę mokslininkai tvirtina, kad vaikus būtina mokyti saugiai naudotis ekranus turinčiais prietaisais ir patiems tėvams nenaudoti jų kaip vaiko vienintelio nuraminimo šaltinio.

Išanalizavę tyrimo rezultatus, jie priėjo svarbią išvadą, kad 30 minučių – 1 valandos laikas, praleistas prie ekranų, yra saugi riba ikimokyklinio amžiaus vaikams ir jokių reikšmingų pokyčių jų sveikatai ar elgesiui neturi.

Kai kurie elektroniniai prietaisai ir su jais susijusi veikla (pavyzdžiui, mokymasis naudotis kompiuteriu, ugdomosios programėlės ar žaidimai) gali turėti net ir teigiamos įtakos pažintiniams gebėjimams ir sveikatai, tačiau tik vyresniems vaikams (nuo 5 metų amžiaus) ir tik naudojantis ribotą laiką bei aiškiais tikslais.

„Išmaniosios programėlės gali būti puikus pagalbininkas cukriniu diabetu sergantiems vaikams, taip pat priminti kasdien išgerti reikiamus vaistus ar padėti kontroliuoti širdies ritmą, mokytis užsienio kalbos“, – privalumus vardija medikas V. Urbonas.

I. Laurinaitytė sako, kad knygų skaitymas elektroniniuose prietaisuose suteikia interaktyvumo, todėl net ir judriems vaikams tampa lengviau sutelkti dėmesį, pamėgti knygų skaitymą.

Psichologė L. Rakickienė teigia, kad yra kompiuterinių programų, skirtų dėmesio treniravimui, ir kai kurie tyrėjai yra nustatę, kad jos efektyviai veikia jau pradinių klasių moksleivius.

Tačiau mokslininkai bendru sutarimu tvirtina, kad ekranus turintys elektroniniai prietaisai gali tiek duoti naudos, tiek kenkti – viskas priklauso tik nuo vartojamo turinio ir saiko.