Pat XX a. pradžios jūreiviai ir tyrinėtojai retkarčiais matydavo šiuos keistus žaliuosius ledkalnius – arba nefritkalnius (angl. jadeberg) – plūduriuojančius pilkame Antarkties kraštovaizdyje.
Jų keista spalva dešimtmečius trikdė mokslininkus, bet dabar pagaliau jau galima pateikti labiausiai tikėtiną šio reiškinio paaiškinimą.
Naujame tyrime glaciologų komanda siūlo versiją, kad šie ledkalniai yra žali todėl, nes juose yra geležies oksido, „prigriebto“ iš žemyninės Antarktidos.
Jei spėjimas teisingas, tai reiškia, kad nefritkalniai yra savotiški įšaldyti padavėjai, nešantys labai svarbią maistinę medžiagą, kuri yra beveikvisos jūrinės gyvybės pagrindu, rašo „Science Alert“.
„Tai kaip siuntinio nešimas į paštą. Ledynas gali nugabenti geležį toli į vandenynus, ištirpti ir taip pristatyti ją fitoplanktonui, kuris geležį naudoja kaip maistinę medžiagą, – aiškina pagrindinis tyrėjas, Vašingtono universiteto glaciologas Stephenas Warrenas. – Mes visada manėme, kad žalieji ledkalniai yra tiesiog egzotiška įdomybė, bet dabar manome, kad jie iš tiesų svarbūs“.
S.Warrenas šį fenomeną pradėjo studijuoti dar 1988 m., ir iš pradžių jį labiau domino ne ledyno spalva, o ledo tankis. Skirtingai nuo įprastų ledkalnių, kurie yra susiformavę iš suslėgto sniego, šiuose žaliuosiuose, pasirodo, nebuvo jokių oro kišenių.
„Šis ledas neturi jokių įšalusių oro burbuliukų. Tapo akivaizdu, kad tai – ne įprastas ledkalnių ledas“, – pasakoja mokslininkas.
Tyrinėdamas kelis tokio ledo pavyzdžius, surinktus dar devintajame dešimtmetyje, S.Warrenas ir kolegos greitai suvokė, kad šie dariniai neatskilo nuo ledyno – kaip kad paprastai susidaro ledkalniai.
Vietoje to, atrodo, atrodė kad tyrinėjami pavyzdžiai sudaryti iš jūrinio ledo, sušalusio vandenyno vandens, kuris susidaro po lediniu Antarktidos šelfu.
Taigi, jų pirmoji mintis buvo ta, kad žalia spalva kilo iš suirusių jūrinių augalų ir gyvūnų, kurie jau seniai žuvo, bet vis dar plūduriuoja vandenyje. Ši organinė medžiaga būtų geltonos spalvos, o jei ji kažkaip atsirastų mėlyname lede – galbūt toks darinys atrodytų žaliai.
Bet kai mokslininkai ištyrė organinės materijos koncentraciją, jie aptiko, kad ji nelabai tesiskiria nuo esančios įprastame mėlynajame lede. Reiškia, kažkas yra ne taip – bet kas?
Šis klausimas S.Warreną kankino dešimtmečius – ir tik prieš kelerius metus jis aptiko teisingus pėdsakus. 2016 m. okeanografai, vadovaujami Kopenhagos universiteto mokslininkės Laura’os Herraiz-Borreguero, tyrinėjo giluminio ledo mėginį, 1968 m. paimtą iš Amery ledo šelfo. Pačiame dugne jie rado jūrinio ledo, kuriame geležies buvo 500 kartų daugiau nei viršutinėje ledynų ledo dalyje.
Geležies oksidai yra linkę turėti rūdiškus, žemiškus atspalvius, ir jie randami Antarktidos žemyno uolose. Iš tiesų, kai ledynai nuslenka nuo pamatinės uolienos, jie dažnai sumala tokią uolieną į smulkius miltelius, kurie vėliau gali patekti į jūrą.
Dabar S.Warrenas su kolegomis mano, kad geležies oksidų dulkės įkalinamos po ledo šelfu, ir taip patenka į jūrinį ledą. Jie hipotetizuoja, kad būtent tai lemia pribloškiančiai žalias ledo spalvas ir siūlo tyrimų seriją, kurios metu būtų būtų tyrinėjami giluminio ledo mėginiai tam, kad kad „patvirtintų arba ginčytų šią hipotezę“.
Geležis yra pagrindinis maistinių medžiagų šaltinis gyvūnams, kurie sudaro jūros maisto grandinės pagrindą – pavyzdžiui, fitoplanktonui ir mikroskopiniams augalams. Ši labai svarbi maistinė medžiaga egzistuoja daugelyje vandenynų, ir nefritkalniai gali būti vieni iš nedaugelio jos šaltinių.
Kas padaro šias brangakmenių ledo plokštes ne tik gražiomis, bet ir nepaprastai vertingomis.
Tyrimas paskelbtas „Journal of Geophysical Research: Oceans“.
