Gilesni mantijos sluoksniai žmonijai dar ilgai bus nepasiekiami – o ką jau kalbėti apie tiesioginį jų tyrinėjimą – tačiau mes galime suprasti vidinius Žemės procesus, pasitelkdami netiesioginius būdus – pavyzdžiui, seismines bangas, kurias sukelia stiprūs žemės drebėjimai. Šios bangos atsimuša nuo planetos viduje esančių ribų, panašiai kaip šviesa iš dalies gali būti atspindima perėjimuose tarp skirtingo tankio stiklo. Daktarė Jessica Irving iš Prinstono universiteto taikė tokią pačią idėją ieškodama skirtumų mantijos sudėtyje.
„Reikia stipraus ir gilaus žemės drebėjimo, kuris sudrebintų visą Žemę. Mažesni drebėjimai praranda didelę dalį savo energijos dar paviršiuje, todėl yra nenaudingi“, – teigė J.Irving.
1994 m. įvykęs 8,2 balų žemės drebėjimas Bolivijoje visiškai pakeitė suvokimą, kaip vidiniai planetos sluoksniai sąveikauja tarpusavyje dideliame gylyje. Žemės drebėjimas įvyko 647 kilometrus po žeme ir tuo metu buvo stipriausias kada nors užfiksuotas žemės drebėjimas, įvykęs giliau nei 300 kilometrų. Nuo šio žemės drebėjimo nukentėjo nedaug žmonių – mat jis vyko labai giliai ir smogė mažai apgyvendintoms vietoms – bet geologams tai buvo informacijos kupinas įvykis.
Praėjus 25 metams po šio įvykio, J.Irving ėmė analizuoti seismografų duomenis, surinktus iš viso pasaulio. Ji pastebėjo labai akivaizdų skirtumą mantijos sluoksnių perėjimuose, esančiuose skirtingame gylyje. Štai 410 kilometrų (255 mylių) po žeme esančiame perėjime riba yra lygi, 660 kilometrų (410 mylių) gylyje – viskas labai skiriasi.
J.Irving pastebėjo, kad kai kuriose planetos vietose perėjimas tokiame gylyje yra pakankamai lygus, o štai kitose – riba yra daugiau kalnuota nei sluoksnis, kuriame gyvename mes, troposfera. Kitaip sakant, dideli kalnai – tokie kaip Andai – turi atitikmenų ir giliai po žeme.
Nepaisant šių skirtumų, geologai nesutaria ir dėl viršutinės ir apatinės mantijos sudėties, ir kaip lengvai tarp jų pereina karštis. J.Irving ir jos kolegos mano, kad abu šie sluoksniai puikiai sąveikauja tose vietose, kur riba yra lygi tarp jų tuo tarpu ten, kur perėjimas yra itin šiurkštus, ribą tarp viršutinės ir apatinės mantijos irgi galima labai lengvai nustatyti.
Mokslininkai, atlikę šį tyrimą, mano, kad šiuos nelygumus perėjimuose sukelia milžiniškos uolienos, kurių cheminė sudėtis labai skiriasi nuo likusių mantijos dalių. Be to, šis tyrimas ne tik suteikė daug informacijos apie tai, kas dedasi tiesiai mums po kojomis, bet gali padėti atrasti ir senai prarastus žemynus, kuriuos užgožė mantija.
Parengta pagal „IFL Science“.
