Ašigalis buvo „navigacijos draugas“ ištisą tūkstantmetį – jis traukė į save kompaso strėles, bet priešingai nei geografinis Šiaurės ašigalis, kuris yra nejudantis, šiaurės magnetinis ašigalis ilgainiui lėtai judėjo – nuo 1831 m. iš arktinės Kanados dreifavo link Rusijos.
Tačiau pastaraisiais metais jos spartus tempas į Sibirą – maždaug 55 km per metus – privertė mokslininkus atnaujinti pasaulinį magnetinį modelį, kurį naudoja civilinės navigacijos sistemos, NATO, JAV ir Didžiosios Britanijos kariai – metais anksčiau, nei planuota.
„Dėl neplanuotų Arkties regiono svyravimų mokslininkai paskelbė naują modelį, kuris tiksliau atspindi magnetinio lauko pasikeitimą nuo 2015 m. iki dabar“, – pirmadienį pranešė JAV Nacionalinė Vandenynų ir Atmosferos administracija (angl. National Oceanic and Atmospheric Administration, NOAA).
Britų ir JAV karinių agentūrų užsakytas modelis paprastai atnaujinamas kas penkerius metus, ir naujausia jo versija – 2015 metų. Tačiau agentūra paaiškino, kad priešlaikinis atnaujinimas užtikrins saugų karinių laivų ir komercinių oro linijų navigacija, paieškos ir gelbėjimo bei kitas operacijas, vykdomas Šiaurės ašigalio regione“.
Ir nors pagrindinis modelio vartotojas yra kariuomenė, jis taip pat rado kelią ir į civilinius žemėlapius „Google“ bei „Apple“ sistemose, rašo CNN. Skirtumas civiliams yra nedidelis, o pokyčiai daugiausia apsiriboja platumomis, viršijančiomis 55 laipsnį. „Dauguma vartotojų, kurie yra žemiau 55 laipsnio į šiaurę, nepajus jokio skirtumo“, – teigia Britanijos geologijos tarnybos geofizikas Ciaranas Begganas, kartu su NOAA kuriantis žemėlapį.
Mokslininkai pirmąkart pokyčius pastebėjo 2018 m. – taip nutiko dėl „didelio palydovinio duomenų kiekio“, kuris parodė, kad magnetinis ašigalis pajudėjo toliau, nei buvo numatyta modelyje.
Magnetinio ašigalio dreifą sukelia procesai giliai planetoje, sako C.Begganas. Žemės magnetinis laukas atsiranda skystoje išorinėje šerdyje, kuri susideda s iš skysto geležies ir nikelio. „Tekėdamas-judėdamas branduolys sukuria elektronų srovę, o ši srovė sukuria magnetinį lauką – kuris dreifuoja kartu su karštu tekiu sluoksniu“, – sakė jis.
Yra keletas teorijų apie tai, kodėl polių judėjimas pastaraisiais metais išaugo – nuo maždaug 10 kilometrų per metus nuo 1900-1980 m. iki 40–50 kilometrų per metus pastaruosius du dešimtmečius. Kai kurie mokslininkai mano, kad išsilydytų skysčių reaktyvinis srautas stumia šiaurinį polių, o kiti mano, kad pietiniai ir šiauriniai magnetiniai poliai keičiasi vietomis.
Bet nėra nieko nerimauti, teigia C.Begganas. „Tai neįprastas elgesys istoriniu požiūriu, bet geologiniu masteliu tai nėra kažkas neįprasta. Magnetinis laukas keičiasi nuolat“ – sako jis.
