Virgulės imtos naudoti dar XVI amžiuje, o galbūt ir šiek tiek seniau. Anksčiau populiaresni buvo Y formos vandens ieškojimo prietaisai, kurie, tikriausiai, atsirado Vokietijoje – ir iš karto buvo pripažinti neveikiančiais ir prieštaraujančiais krikščioniškoms vertybėms. Y formos virgulė yra laikoma už trumpųjų galų, sujungtų smailiu kampu. Ilgesnis galas yra nukreipiamas tiesiai priešais, kad būtų lygiagretus žemei. Kai praeinamas vanduo, į priekį ištiestas galas turi sureaguoti – pakilti į viršų arba smukti žemyn. Priklausomai nuo žyniuonio norų, tokia virgulė gali būti pagaminta iš netoliese augančių medžių ar krūmų. Mūsų kraštuose įprastai naudojamos lazdyno šakelės.
Bent jau buvo naudojamos. Dabar dažniau naudojamos dvi L formos virgulės, kurios yra pagamintos iš vielos. Vieni žyniuoniai tvirtina, kad jos turi būti pagamintos iš kokio nors specifinio metalo – vario, bronzos, žalvario, o kiti pasigauna bet kokią vielą ir su jos gabalais vaikštinėdami apsimetinėje, kad ieško vandens.
Taip, būtent apsimetinėja. Nors galbūt tuo tiki patys – instrukcijose dažnai nurodoma, kad žmogus turi tikėti, kitaip metodas nesuveiks. Nors kai kurie žmonės tiki įvairiomis nesąmonėmis apie tai, kad šakos ar vielos reaguoja į vandens magnetizmą, be tikinčio žmogaus virgulės negali nieko padaryti. Tiesa, tas tikinti žmogus būtinai turi būti veidmainis krikščionis – pats metodas yra laikomas raganavimu, kuris, žinoma, krikščionybėje nėra galimas.
Ir dabar šioje vietoje ne vienas žmogus ims prisiminti istorijas apie tai, kaip kažkoks senas žmogus kažkokiame kaime būtent taip surado vandenį. Iš pirmo karto, be klaidų – pavaikštinėjo su virgulėmis ir pirštu bedė į vietą, kur reikėjo kasti. Ten ir buvo vanduo. Tokių sėkmės istorijų yra labai daug ir visos jos yra baigiamos „ir kas ten žino, kaip ten veikia“.
O žino mokslininkai. Per visą 20 amžių buvo atlikta gausybė tyrimų, kurie vėl ir vėl įrodė, kad apsimetėliai su virgulėmis negali surasti vandens. O juk anksčiau visi šita nesąmone taip tikėjo. 1948 metais Naujojoje Zelandijoje bandymuose sudalyvavo 75 geriausi virgulių meistrai. Mokslininkai ištyrė bandymų rezultatus ir paaiškėjo, kad apsimetėliai daro tai, ką apsimetėliai daro – apsimetinėja.
Panašių tyrimų buvo ir daugiau. Visi iki vieno jie parodė akivaizdų logišką faktą, kad virgulės neveikia. Jei jos ir susikryžiuoja, tai dėl to, kad žmogus nori, kad jos kryžiuotųsi arba tiesiog pasuko pavargusius riešus. Kai kurie iš šių žmonių taip save įtikina ir patys, nors ir žino, kad virgules judina patys. Tai – keistas psichomotorikos reiškinys, kuomet įsitikinimai veikia žmogaus judesius jam pačiam to nepripažįstant.
1987-1988 metais Miunchene buvo atliktas tikriausiai pats didžiausias virgulininkų tyrimas, į kurį buvo įtraukta 500 geriausių virgulių valdytojų. Aišku, tik 43 iš jų sugebėjo atlikti pirmuosius bandymus. Atrinkti dalyviai buvo pakviesti į antrą daržinės aukštą. Pirmame mokslininkai patalpino vamzdį su tekančiu vandeniu. Vamzdžio padėtis buvo keičiama – kartais jis būdavo pasukamas 90 laipsnių kampu. Virgulininkams reikėjo nustatyti kokia trajektorija yra nuvestas vamzdis. Nepaisant ribotos erdvės ir didelės atsitiktinumo tikimybės, tik 6 virgulininkai pateikė nuosekliai teisingus spėjimus. Vėliau ištyrus 843 bandymų duomenis paaiškėjo, kad ir jų sėkmę galima paaiškinti atsitiktinumu.
Virgulės naudojamos ne tik vandeniui surasti. Jomis ieškoma mineralų ar net dingusių žmonių kūnų. Virgules taip pat kartais naudoja homeopatai, bandydami nustatyti, kurios žolelės veiks, o kurios – ne. Tačiau jūs vis tiek prisimenate tą istoriją, kaip vyras su virgulėmis jūsų močiutės kaime surado vandenį?
Jei Lietuvoje ko nors netrūksta, tai vandens. Tikimybė surasti vietą, kurioje iškasus šulinį surastumėte vandens, yra pakankamai didelė. Virgulininkai dažnai suranda kokią nors patogią vietą prie namų, kad nereikėtų toli vaikščioti.
