Šie ąsočiai buvo plačiai naudojami 1650 – 1350 m pr.m.e., ir septintojo praėjusio amžiaus dešimtmetyje mokslininkai iškėlė hipotezę, kad tokia ąsočio forma sufleruoja ir jo paskirtį: apvertus dugnu į viršų, ąsotis tampa gana akivaizdžiai panašiu į aguonos galvutę.
Tačiau įrodymų šiai teorijai trūko.
Ir štai dabar Jorko universiteto tyrėjai bei Britų muziejaus darbuotojai įvairiais būdais ištyrė vieną tokį žiedadugnį ąsotį, ir turėjo konstatuoti – bent jau šiame egzemplioriuje opijaus iš tiesų būta.
Mokslininkai tyrinėjo ąsotį, saugomą Britų muziejuje. Jų teigimu, ąsotis buvo užantspauduotas, tad išliko bent pėdsakai ir to, kas jame buvo laikoma.
Pirminė analizė atskleidė, kad ąsotyje buvo laikomas augalinis aliejus, bet mokslininkai aptiko ir opijaus alkaloidų – kas yra vieni iš organinių junginių, kilusių iš daržinės aguonos. Tarp šių junginių – ir tokie stiprūs nuskausminantieji, kaip morfinas ir kodeinas, tačiau ir kiti, kurie neturi analgetinių savybių.
Mokslininkus neramina, kad iki šiol tiksliai neaišku, kaip buvo naudojamas ąsotis. „Ar opiatai buvo tik vienas iš ingredientų aliejingame mišinyje, ar ąsotis tiesiog buvo dar kartą panaudotas po to, kai jame buvo laikytas opijus?“, – klausia Jorko universiteto chemikė Rachel Smith.
Viena ankstesnė hipotezė siūlė, kad ąsotis galėjo būti naudojamas saugoti aguonų sėklų aliejų, naudojamą tepalams arba kvepalams.
„Svarbu prisiminti, kad tai tėra vienas indas, tad tyrimo rezultatas kelia daug klausimų dėl jo turinio ir panaudojimo tikslo, – pastebi Britų muziejaus mokslininkė Rebecca Stacey. – Alkaloidų buvimas čia nedviprasmiškas, ir siūlo naują perspektyvą diskusijose apie jų svarbumą“.
Seniausi įrodymai to, kad žmogus naudojo daržinę aguoną, siekia šeštąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą – tą įrodo radiniai neolito laikų radiniai La Marmotta radimvietėje Italijoje. Manoma, kad tuo metu prasidėjo ir aguonų kultūrinimas.
Daržinės aguonos pėdsakų aptikta ir ant 4000 metų vyriško skeleto, aptikto netoli Barselonos, dantų.
Parengta pagal „Live Science“.
