– Nuo ko prasidėjo Jūsų kelias į mokslą?
– Jau būdamas mažas, žinojau kad noriu stoti į medicinos mokyklą. Vyresnėse klasėse didelio pasirinkimo neturėjome, tad ėmiausi biologijos, chemijos ir fizikos.
– Kas buvo jūsų įkvėpimo šaltinis, ar turėjote kokių mokslo idealų?
– Manau, mane įkvėpė mokslo atradimai. Žinote, vidurinėje mokykloje paprastai neskaitomi tyrimai, moksleiviai skaito tik adaptuotus vadovėlius. Bet vyresnėse klasėse pradėjome skaityti pirminę literatūrą, ir tada supratau – vadovėliai rašomi iš daug daug daug metų vykdomų ir nelengvų tyrimų ir iš čia turbūt man ir atsirado įkvėpimas: noriu pasinerti į tuos inovatyvius ir sumanius dalykus, kur žmonės tyrinėja pačias smulkiausias mechanizmų daleles. Maniau, tai teiks didžiulį pasitenkinimą. Laikas parodė, kad nesuklydau (juokiasi).
– Kas tai per atradimas, už kurį jūs gavote Nobelio premiją? Bet prašau paaiškinti taip, kad suprastų ir mano močiutė, ir mano septynmetis vaikas.
– (Juokiasi) Gerai, pabandykime. Tam, kad žmogaus kūnas funkcionuotų tinkamai, būtina, kad skirtingos kūno dalys tarpusavyje bendrautų. Pavyzdžiui, štai smegenys valdo, kaip veikia širdis. Jos sako širdžiai – štai dabar, kai mes sėdime ir kalbamės, nereikia plakti stipriai, tai nurimk, atsipalaiduok. Bet jei einame, ar bėgame – ar, pavyzdžiui, bandome pabėgti nuo grobuonies – smegenys sako širdžiai: tau labai labai labai reikia plakti greičiau ir stipriau. Ir jis tas žinutes perduoda cheminiu būdu. Jos negali parašyti žinutės ar paskambinti, todėl siunčia cheminį signalą. Chemikalas vadinamas adrenalinu, jį esant reikalui išskirti paliepia nervas, ir adrenalinas patenka ant širdies paviršiaus. Širdies raumuo privalo turėti kažkokį būdą pajusti tą adrenaliną – ir tas būdas yra receptoriai. Taigi, ant kiekvienos širdies paviršiaus ląstelės egzistuoja receptoriai, skirti adrenalinui – pats adrenalinas į ląstelę nepatenka. Taigi, komunikacija vyksta per receptorius, kurie atpažįsta adrenaliną ir viduje pasiunčia signalą – ei, išorėje yra adrenalino, reikia paskubėti ir plakti greičiau!
Tad šiuos receptorius ir tyrinėjau.
– Gauti Nobelio premiją – ar Jums tai daug ką reiškė? Ar tai ką nors pakeitė? Ar tai tapo tik dar vienu akmeniu, pažymėjusiu nueitą kelią?
– Akivaizdu, Nobelis – pasitenkinimą teikiantis dalykas. Nes tai reiškia, jog žmonės mano, kad tavo darbas buvo labai naudingas. Bet tuo pačiu Nobelis yra ir labai trikdantis.
Aš buvau sąlyginai nežinomas – gerbiamas savo srityje, bet po tokio apdovanojimo tave tiesiog užverčia kvietimais (kaip kad ir šis, kuriuo pasinaudojęs esu čia), tu gauni lavinas laiškų – aš dabar gaunu 5-10 kartų daugiau laiškų, nei anksčiau, ir man tenka susirašinėti su žmonėmis, kuriuos vargiai pažįstu. Tai lemia atotrūkį nuo šeimos, atotrūkį nuo laboratorijos. Žinote, na, ne tai kad norėčiau grąžinti Nobelį – esu labai laimingas – bet visai nepykčiau, jei ir nebūčiau jo gavęs. Būčiau ne toks užimtas.
– Kaip vertinate lietuvių profesoriaus Virginijaus Šikšnio galimybes gauti Nobelio premiją už CRISPR-Cas9 atradimą?
– Manau, galimybės yra pakankamai didelės. Jo atradimas yra labai svarbus. Žinote, mes anksčiau užsiimdavome genų modifikavimusi pelėse, ir tai trukdavo metu, o dabar to nebereikės. Jo atradimas – revoliucinis.
– O Jūsų vertinimu – ar Lietuva yra gerai žinoma mokslo pasaulyje?
– Ne, deja, ne.
– O kokia ji Jums – iš to, kiek spėjote jos pamatyti?
– Na, aš Lietuvoje dar tik keletą valandų (juokiasi). Bet žmonės čia labai malonūs. Ir aplinka man labai primena mano namus, Minesotą. Bet kiek spėjau patirti, lietuviai stipriai palaiko mokslą, mokslinius tyrimus. Tai – labai gerai.
– Kokį pasaulį matote ateityje?
– Manau, mūsų galimybė modifikuoti genus atneš nemažai etinių dilemų. Pavyzdžiui, žmogaus embrionų modifikavimas – žinoma, galėsime apsaugoti nuo genetinių ligų, bet kas, jei užsinorėsime padaryti juos protingesniais? Net nesakau, kad tai bus įmanoma, bet – kas, jei?
Taip pat mes pernelyg mažai žinome, kad galėtumėme imtis rimtų modifikacijų. Galime manyti, kad kai kuri modifikacija yra gera ir naudinga, bet kas bus, kai tiems žmonėms sueis 40 ar 50 metų? Galbūt jie dėl tų modifikacijų susirgs naujomis, dar baisesnėmis ligomis?
– Koks būtų Jūsų palinkėjimas Lrytas.lt skaitytojams?
– Manau, labai svarbu pažvelgti plačiai, ką gali pasiūlyti mokslas. Svarbu palaikyti mokslą, tyrimus. Pavyzdžiui klimato kaita – manau, kiekviena šalis turėtų maksimaliai daryti tai, ką gali, kad sumažintų pokyčius. Ir Jungtinės Valstijos čia kaip tik blogas pavyzdys – bet tikiuosi, su nauja administracija tapsime geresniu pavyzdžiu.
